Žaliasis tiltas

Žygimantas Senasis dar 1529 m. Vilniaus vaivadai Albertui Goštautui suteikė privilegiją, leidžiančią statyti mūrinį tiltą. Ant jo buvo galima įkurti pirklių krautuves, už jas leista imti mokestį. Mainais vaivada įsipareigojo prižiūrėti ir remontuoti tiltą. Tačiau tilto statybos užsitęsė, nes vaivados pasamdytas italas mūrininkas darbus atliko prastai ir tiltas net tris kartus griuvo. 

Dar viena privilegija 1536 m. patvirtinta Vilniaus pilininko Ulricho Hozijaus sūnui Jonui. Jis turėjo pastatyti „didįjį mūrinį tiltą“ per Nerį ir imti mokestį už važiavimą juo. Tiltas buvo pastatytas, tikriausiai mūrinis, bet tikslių dokumentuotų žinių nėra. Aleksandro Gvanjinio (m. 1614) kronikoje apie jį rašoma taip: „Tiltas iš abiejų galų mūrinis, didelis, iš viršaus dengtas malksnomis ir pastatytas nemažomis lėšomis.“ Jį sunaikino galingas 1610 m. liepos 1 d. gaisras. Dar vienas tiltas iškilo 1631 m., bet 1655 m. jį sugriovė nuo maskvėnų puolimo besitraukianti LDK kariuomenė. Jis atstatytas 1673 m., bet netrukus dar kartą griuvo. 1684 m. baigtas naujas mūrinis tiltas, kurį nuvertė 1700 m. potvynis. Istorija pasikartojo 1761 m., kai pakilusi Neris vėl nunešė pagrindines tilto konstrukcijas. Miesto valdžia atstatė tiltą ir nudažė žalia spalva. Nuo to laiko, taigi jau du su puse amžiaus, jis vadinamas Žaliuoju.

Apie ambicingą 1673 m. tilto atstatymo projektą, pasibaigusį nesėkme, galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.