Pranciškonų vienuolynas

Lietuvos sostinėje pranciškonai konventualai įsikūrė dar XIV a. pabaigoje. Pirmaisiais jų rėmėjais tapo karalius Jogaila ir jo bendražygis, Vilniaus vokiečių pirklių bendruomenės lyderis Hanulas. Būtent pastarasis pranciškonams perleido Šv. Mikalojaus bažnyčią (1387). Pranciškonai ja rūpinosi ilgus amžius ir nemažai prisidėjo prie seniausios Lietuvos katalikų šventovės išsaugojimo.

Įvedus Lietuvoje krikščionybę Vilniaus pranciškonai vieni pirmųjų ėmė mokyti naujuosius krikščionis, kad už gerus darbus ir aukas ne tik geradarių, bet ir jų giminių vardai bus įrašyti į danguje saugomą Gyvenimo knygą.  Pranciškonus rėmė nemažai didikų, kai kuriose giminėse ši tradicija būdavo perduodama iš kartos į kartą. Turtingieji pranciškonams dažniausiai dovanodavo ne žemių valdas, bet dalį dvaruose surenkamų duoklių. Nuo bajorų stengėsi neatsilikti ir turtingesnieji Vilniaus miestiečiai.

Geradarių buvo daug, nemažai pinigų suaukodavo ir piligrimai, tad nenuostabu, kad XV a. pirmojoje pusėje Vilniaus pranciškonų valdose per palyginti trumpą laiką iškilo viena ryškiausių gotikinių miesto bažnyčių. Lietuvos sostinėje 1456 m. apsilankę Romos Šv. Dvasios špitolės ordino įgaliotiniai Kristupas Romietis, Mikalojus Aretinietis ir Pranciškus Ispanas ją pavadino „garbingiausiąja“ (venerabilissima).

XVIII a. antrojoje pusėje pranciškonai įgyvendino ne vieną solidų ir brangų sumanymą. Visus vienuolyno pastatus jie sujungė į vieną didžiulį kompleksą tarp dabartinių Pranciškonų, Lydos ir Kėdainių gatvių. Pranciškonų iniciatyva prie Šv. Mikalojaus bažnyčios iškilo varpinė, o bažnyčios viduje įrengti nauji suolai ir vargonai. Įspūdingo grožio ir dydžio vargonai sumontuoti ir pranciškonų Marijos Dangun Ėmimo bažnyčioje. Senoje gotikinėje jos varpinėje iki pat vienuolyno uždarymo (1864) skambėjo varpas Ciechanovičius. Jis taip vadintas varpo liejimą finansavusio brolio Mikalojaus Ciechanovičiaus (m. 1681) atminimu.

Plačiau apie pranciškonus Vilniuje galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Trakų g. 9