Nuoširdusis Vilniaus grafomanas

Vincentas Ignacas Marevičius buvo labai produktyvus, bet menkai amžininkų vertintas ir net išjuoktas literatas. Jo gyvenimas, kurį jis pats nuoširdžiai aprašė, atrodė lyg nesėkmių virtinė. Neturtingas bajoras, nuolat ieškojęs galingųjų paramos ir troškęs „sklypelio žemės“, svajojo apie šeimą ir net buvo sukūręs šeimyninio gyvenimo projektą, tačiau mylimosios jį atstumdavo. 

Praėjus pusei amžiaus po Marevičiaus mirties Eustachijus Tiškevičius, šeimos bibliotekoje aptikęs daugybę jo kūrinių, skyrė šiai asmenybei visą studiją ir pavaizdavo Marevičių kaip nevykėlį, kuris per daug ir per atvirai apie save rašė. Tokia reputacija ilgai lydėjo rašytoją, kuris Vilniuje beveik užmirštas, nors čia praleido didelę gyvenimo dalį.

Laimės paieškos ir mylimoji Barbora, virtusi Laura 

Vincentas Ignacas Marevičius gimė 1755 m. Trakų paviete, mokėsi Vilniaus jėzuitų mokykloje, bet mokslus metė, nes mokytojai buvę pernelyg griežti. Ieškodamas laimės 1776 m. pradėjo septynerius metus trukusias keliones po šalį, bet išleidęs visus pinigus 1783 m. grįžo į Vilnių.

“

Nors Vincentas Ignacas daugiau su ja nesusitiko, Barbora (Laura) tapo ilgamečiu jo literatūrinės lyrikos objektu.

Čia dar pasimokė geometrijos ir nesėkmingai piršosi kilmingai merginai Barborai, kurią savo kūriniuose vadino Laura. Ji, kartu su teta, gyveno bernardinių vienuolyne prie Šv. Mykolo bažnyčios, o Marevičius, išvydęs merginą bažnyčioje ir išsyk pamilęs, ėmė ją lankyti. Atnešdavo jai skirtų eilėraščių, o sumanęs padaryti stipresnį įspūdį parašė komediją „Meilė dorybei“ ir, subūręs mėgėjų trupę, Vilniuje 1783 m. pastatė spektaklį. Marevičius asmeniškai pakvietė Barborą į premjerą ir, pats vaidindamas scenoje, kaip išmanydamas demonstravo, kad veikalas skirtas jai. Tačiau mergina pradedantįjį literatą atstūmė. 

Nors Vincentas Ignacas daugiau su ja nesusitiko, Barbora (Laura) tapo ilgamečiu jo literatūrinės lyrikos objektu. Marevičius teigė, kad būtent jausmai Barborai pavertė jį rašytoju: „Jei nebūčiau pažinęs meilės, būčiau tvirtesnis, ramesnis ir laimingesnis, bet likčiau aprūkęs nežinios dūmu ir sėdėčiau kampe niekam nežinomas, o dabar mane vadina Literatu.“ 

Naujas įkvėpimo antplūdis Varšuvoje ir Vilniuje

Nuo 1786 m., nuvykęs į Varšuvą, Marevičius ėmė daug rašyti ir masiškai publikuoti savo kūrinius. Be to, ketino vesti kažkokią varšuvietę (kūriniuose vadino ją Rože), tačiau vėl buvo atstumtas. Apkartintas nesėkmių 1788–1789 m. sandūroje sugrįžo į Vilnių ir čia toliau rašė. 

Marevičiaus literatūrinis palikimas nepaprastai gausus ir įvairus. Nuo politinių projektų („Apie savanoriškus mokesčius, projektas seimui“), poezijos ir laiškų eilėmis bei proza iki traktatų, satyrinių vaizdelių, erotikų, panegirikų, proginių patriotinių eilėraščių ir moralinių meilės komedijų. Be kita ko, jis išleido išgalvotų ir nugirstų sentencijų rinkinį.

Dedikacijoje, skirtoje LDK kancleriui Aleksandrui Sapiegai, rašytojas lygina save su žolele, o didiką – su dideliu medžiu, teikiančiu maloningą šešėlį. Marevičius pasisakė už luomų lygybę ir teigė, jog žmogus turėtų būti vertinamas ne dėl turtų ir padėties, bet dėl asmeninių dorybių.

Pagrindinis herojus – pats rašytojas

Iš sentimentalizmo, postuluojančio autentiškumą, Marevičius perėmė kraštutines pažiūras, dėl to literatūroje įdomiausiu objektu matė save, o atvirumą ir nuoširdumą laikė dorybėmis. Jo įsitikinimu, merginos jį atstūmė, nes jis atvirai prisipažino esąs neturtingas. O visuomenėje jam nepavykę įsitvirtinti, nes niekam nepataikavęs. Jis nuoširdžiai aprašė ir nelaimingos meilės, ir nesėkmingų piršlybų istorijas.

Daugumos Marevičiaus kūrinių literatūrinis lygis nemenkesnis už kitų to laikotarpio rašytojų, tačiau amžininkai šaipėsi iš perdėto autoriaus nuoširdumo ir veikiausiai nepajuto, jog Marevičius neretai ironizavo. Pavyzdžiui, rašydamas apie savo mamos biblioteką (ją sudarė viso labo 13 knygų), išgalvojo įmantrius jų pavadinimus: „Dangiškosios melodijos lyra ir blogai suderinta dūda, arba garsios pasmerktųjų pragaro kančioms dejonės“ ir pan.

“

Marevičius kritikavo emancipuotas ir savo prigimtį pamiršusias moteris, besidabinančius vyrus, tėvynės ir gimtosios kalbos nevertinančius laisvamanius, išdavikus ir apsimetėlius, pasileidusius kunigus, amoralias moteris.

Miestą Marevičius vaizdavo kaip blogųjų civilizacijos reiškinių susitelkimo vietą, o kaimą – kaip natūralaus gyvenimo simbolį.

Marevičius kritikavo emancipuotas ir savo prigimtį pamiršusias moteris, besidabinančius vyrus, tėvynės ir gimtosios kalbos nevertinančius laisvamanius, išdavikus ir apsimetėlius, pasileidusius kunigus, amoralias moteris. Jis smerkė gyvenimo mieste prabangą ir daugybę nenaudingų dalykų: karpytus medžius, fontanus (nes užuot juos išlaikius galima kelias šeimas išgelbėti iš skurdo), dorybių nemokantį teatrą ir orą teršiančias iliuminacijas.

Užmaskuotos politinės deklaracijos

“

Bene populiariausias Marevičiaus kūrinys – opera „Polusia, račiaus duktė, arba Išlaisvinta Laisvė“. Per trejus metus ji leista net septynis kartus, o 1795 m. pastatyta Vilniaus scenoje. Tai pamfletas, nukreiptas prieš Rusijos politiką Respublikos atžvilgiu.

Bene populiariausias Marevičiaus kūrinys – opera „Polusia, račiaus duktė, arba Išlaisvinta Laisvė“. Per trejus metus ji leista net septynis kartus, o 1795 m. pastatyta Vilniaus scenoje. Tai pamfletas, nukreiptas prieš Rusijos politiką Respublikos atžvilgiu. Pagrindiniai operos veikėjai: Swobodzkis (Laisvūnas, numanomas valdovo atvaizdas), valdantis žemę pavadinimu Wolność (Laisvė), jį globojanti Przemocka (Smurtaitienė, arba Jekaterina II) ir jos kambarinė Polusia (t. y. Lenkija, Swobodzkio mylimoji). 

Przemocka įvairiais būdais stengiasi sutrukdyti Swobodzkio ir Polusios vedyboms, bet tuoktuvės galiausiai įvyksta ir jaunieji imasi planuoti, kaip tvarkys žemes, kaip palengvins valdinių dalią, kaip gaivins miestus. Temos buvo itin aktualios, dėl to opera taip išpopuliarėjo.

Namas ir santaupos – valstybės gynybai

1791 m. pradžioje Marevičiaus literatūrinė veikla pagaliau subrandino apčiuopiamų vaisių: dedikavęs vieną veikalą Vilniaus kaštelionui Motiejui Radvilai, jis sulaukė finansinės paramos ir už Radvilos pinigus nusipirko namelį bei žemės prie Lukiškių – Pakalnės gatvėje. 

Praėjus kiek daugiau nei metams, 1792 m. gegužės 3 d., savo valdas Marevičius įspūdingai papuošė Konstitucijos priėmimo metinėms: suformavo kalvelę, valdovo garbei pavadintą „Stanislovo kalnu“, o ant jos pastatė dekoracijas, kurios simbolizavo Konstitucijos įtvirtintą visuomenės sąrangą ir luomų vienybę.

“

Vos po kelių savaičių, veržiantis rusų kariuomenei, rašytojas ir namą, ir sklypą paaukojo Respublikos kariuomenės reikmėms.

Vos po kelių savaičių, veržiantis rusų kariuomenei, rašytojas ir namą, ir sklypą paaukojo Respublikos kariuomenės reikmėms. Negana to, valstybės gynybai skyrė 269 auksinus grynaisiais, knygų už 2000 auksinų ir įsipareigojo pristatyti savanorį su ginkluote, žirgu ir husarišku munduru. Galiausiai 1794 m. jis kartu su žmona dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime.

Žlugus Lenkijos ir Lietuvos valstybei Marevičius gyveno Vilniuje, rašė proginius eilėraščius ir dramas. Kai kurios jų buvo statomos, o autorius vaidino jose kartu su žmona. Nuo 1798 pabaigos gyveno Lvove ir Varšuvoje, 1802 m. grįžo į Vilnių bylinėtis dėl namo, o nuo maždaug 1806 m. vėl įsikūrė Varšuvoje ir tapo masonų ložės „Izidės šventykla“ nariu. Tuo metu rašytų kūrinių nespausdino, veikiausiai dėl jį persekiojančios grafomano reputacijos. 

Mirė Varšuvoje 1822 m. Tų metų birželį Viešoji biblioteka išpirko iš Marevičiaus našlės 140 tomų jo kūrinių.

Lina Balaišytė