Apie mirties bausmę ir krikščioniškąjį gailestingumą Vilniuje
Istorinių šaltinių, pasakojančių apie viešas mirties bausmes viduramžių Lietuvoje, labai mažai, todėl itin reikšmingos net menkiausios užuominos.
Įdomybė
Pagoniškojoje Lietuvoje viešą mirties bausmę atitiko kraujo keršto paprotys ir belaisvių aukojimo apeigos, tačiau tam nereikėjo aukščiausios valdžios patvirtinimo. Vėlyvaisiais viduramžiais, stiprėjant Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžiai, viešos mirties bausmės tapo jo monopoliu. Tik valdovo teismas galėjo kilmingajam nusikaltėliui skirti mirties bausmę.
Brolį nužudęs Stanislovas žengia į kartuves
Istorija, kurią netrukus papasakosime, yra vienas iš nedaugelio XVI a. pradžios liudijimų apie mirties bausmės vykdymą Vilniuje. Ši istorija unikali, nes ji labai detaliai ir iš pirmųjų lūpų nupasakoja kiekvieną nuteistojo žingsnį, vedusį jį į mirtį.
Lietuvoje viešpataujant Aleksandrui Jogailaičiui, jo rezidencijoje Vilniuje po teismo proceso (jis nebuvo ilgas, nes įrodymai buvo akivaizdūs) už brolio nužudymą mirties bausme nuteistas bajoras Stanislovas Butkaitis. Šioje byloje ieškovai buvo kiti du jo broliai – Kasparas ir Venclovas.
“
Nuteistąjį stebintys žmonės turėjo tapti ne tik egzekucijos liudininkais, bet ir tam tikru mastu mirties bausmės vykdymo dalyviais. publikos dalyvavimas buvo viena iš mirties bausmės vykdymo sąlygų. To paties luomo žiūrovai tarsi garantuodavo, jog mirties bausmė vykdoma teisėtai.
Po gero dešimtmečio vienas jų, Kasparas, procesą prisiminė taip: „Jo Mylista didysis kunigaikštis Aleksandras sprendė šią bylą su ponų taryba, ir buvo įrodyta mano brolio kaltė, ir įsakė valdovas už tokį smurtą jį įduoti rotušei, kad būtų nubaustas mirtimi.“
Paskelbus teismo sprendimą Stanislovas Butkaitis nedelsiant nuvestas į priešais rotušę buvusią aikštę, kur miesto budelis vykdydavo mirties bausmes. Dažniausiai nukirsdindavo, retkarčiais sudegindavo ant laužo. Pastaroji bausmė būdavo skiriama už valdovo dokumentų klastojimą, nes klastotojai buvo laikomi valdovo išdavikais.
Stanislovui pasirodžius Rotušės aikštėje netrukus ėmė rinktis žiūrovai. Anot Kasparo, „vedėme jį į rotušę su valdovo paskirtu žvelgūnu, taip pat tuo metu su mumis buvo kitų gerųjų žmonių – valdovo bajorų, pakankamai“.
Įdomu tai, kad nuteistąjį stebintys žmonės turėjo tapti ne tik egzekucijos liudininkais, bet ir tam tikru mastu mirties bausmės vykdymo dalyviais. Iš Kasparo žodžių galime suprasti, kad publikos dalyvavimas buvo viena iš mirties bausmės vykdymo sąlygų. Kasparas išskyrė ne miestiečius, bet „geruosius bajorus“, nes to paties luomo žiūrovai (prisiminkime – Stanislovas buvo bajoras) tarsi garantuodavo, jog mirties bausmė vykdoma teisėtai.
Aukos drabužius pasiims budelis
Teismo pareigūnas – žvelgūnas – privalėjo prižiūrėti kaip vykdomas teisingumas. Regis, būtent jis pasiekus rotušę iš Stanislovo atėmė kardą, nuo galvos nuplėšė kepurę, nutraukė viršutinius drabužius ir batus. Paliktas basas ir vien su apatine drobine marška Stanislovas turėjo jaustis pažemintas, kadangi prarado pagrindinius savo socialinės padėties ir kilmės ženklus.
Negausi nuteistojo manta turėjo atitekti budeliui ir tapti priedu prie atlygio, kuris buvo mokamas iš miesto iždo. Kartais šis priedas gerokai papildydavo pagrindines budelio pajamas. Pavyzdžiui, nukirsdinto kunigaikščio Simono Bielskio tarno Urako bate jis rado 18 lenkiškų auksinų. Už tokius pinigus anuomet galima buvo įsigyti keturias karves arba du jaučius.
Prieš egzekuciją – išpažintis
“
Krikščioniškojoje visuomenėje išpažintis ir Komunija buvo svarbiausi žingsniai laukiant artėjančios mirties.
Leiskime Kasparui toliau tęsti pasakojimą. „Kai Stanislovą atvedėme į rotušę, jis ėmė mūsų prašyti, kad leistume atlikti išpažintį, ir mes jam leidome“. Krikščioniškojoje visuomenėje išpažintis ir Komunija buvo svarbiausi žingsniai laukiant artėjančios mirties, todėl Stanislovui ši malonė buvo suteikta. Jis iš Rotušės aikštės buvo nuvestas į Bernardinų vienuolyną. Nuteistąjį lydėjo minia.
Netrukus po to, kai Stanislovas atliko išpažintį ir priėmė Komuniją, anot Kasparo, jis „atsiuntė pas mus tėvus bernardinus ir kitus dvasininkus, prašydamas, kad jo būtų pasigailėta“.
Toks Stanislovo prašymas neturėtų pasirodyti neįprastas, vertinant net iš mūsų laikų perspektyvos. Ir dabar kai kur (pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose) nuteistiesiems mirti bausmė kartais pakeičiama kalėjimu iki gyvos galvos.
“
Norint pakeisti didžiojo kunigaikščio teismo nuosprendį, specialios teismo sankcijos nereikėjo. Mirti nuteistam žmogui malonę suteikdavo ieškovai.
Panašiai ir viduramžių Lietuvoje ieškovai net ir paskelbus teismo nuosprendį retkarčiais susitaikydavo su atsakovais arba atleisdavo juos nuo bausmės. Taip atsitiko ir šį kartą.
Atomazgą Kasparas apibūdino tokiais žodžiais: „Su savo broliu Venclovu pasitarę neišdavėme Stanislovo mirčiai, paleidome jį, kad atgailautų už savo nuodėmę.“
Norint pakeisti didžiojo kunigaikščio teismo nuosprendį, specialios teismo sankcijos nereikėjo. Mirti nuteistam žmogui malonę suteikdavo ieškovai.
Laimės kūdikis Stanislovas
Apie tolimesnį Stanislovo likimą duomenų labai nedaug. Žinoma, kad broliai jam leido atgailauti tremtyje – mažame dvarelyje prie Oršos (dab. Baltarusijoje). Gyvendamas ten jis vedė, susilaukė dviejų sūnų, tačiau netrukus žuvo nuo Lietuvos pasienį užpuolusių maksvėnų rankų.
Žinoma, Stanislovo likimas galėjo susiklostyti kitaip, jei broliai nebūtų jo pasigailėję. Atlikęs išpažinti ir priėmęs Komuniją Stanislovas būtų palydėtas atgal į Rotušės aikštę. Ten pasmerktojo ir jo palydovų jau lauktų budelis su plačiu dviašmeniu kalaviju. Parklupdžius ant kelių, Stanislovui ant akių būtų buvęs užrištas raištis, o jis pats dar galėtų ištarti paskutiniuosius žodžius. Juos nutrauktų aštri kalavijo geležtė.
Nėra žinoma, ar pasmerktųjų nusikaltėlių kūnai būdavo laidojami pagal krikščioniškąją tradiciją. Vilniuje atliktų archeologinių tyrimų duomenys rodo, kad tokie palaikai būdavo slapta užkasami už miesto ribų – nuošalioje duobėje prie miesto sienos.
Andrej Ryčkov
