Kai klastosite valdovo raštus, venkite žalio vaško
1512 m. vasario pabaigoje į Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos teismą, posėdžiavusį Žemutinėje pilyje, valstybės iždininkas Abraomas Jezofovičius atvesdino grandinėmis sukaustytą Smolensko miestietį Pankratą. Jis jau buvo prisipažinęs iždininkui, kad mėgino pasinaudoti suklastotu didžiojo kunigaikščio dokumentu, o dabar turėjo savo žodžius patvirtinti teisėjavusiam vaivadai ir įvardyti nusikaltimo bendrininką.
„Tas dokumentas buvo surašytas Jūsų Mylistos dvare, o jį surašė Jūsų Mylistos raštininkas Jonaitis“, – kimiai gergždžiančiu balsu dėstė Pankratas. Jis puikiai žinojo, kad jo laukia griežta bausmė – sudeginimas ant laužo.
Tikslas – sidabro kontrabanda
“
Tikslus šio dokumento turinys nežinomas, bet galima neabejoti, kad Jonaičio parengtas ir antspauduotas raštas atrodė įtikinamai – lyg išties būtų surašytas valdovo raštinėje. Originalų antspaudą Jonaitis nulupo nuo kito dokumento, saugomo savo pono archyve.
Ši istorija prasidėjo prieš gerą pusmetį. 1511 m. pavasarį Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis su visu dvaru atvyko iš Lenkijos ir apsistojo Brastoje (dab. Brestas – miestas Baltarusijoje). Tada į Brastą atvyko ir Pankratas. Jis iš anksto buvo susitaręs su Vilniaus vaivados raštininku Jonaičiu, kad tas surašys jam raštą didžiojo kunigaikščio vardu. Ne tik surašys, bet ir valdovo antspaudą priklijuos. Klastotės Pankratui reikėjo, nes jis ketino pralobti prekiaudamas sidabru su Maskvos kunigaikštyste, nors Lietuvos įstatymai tai draudė.
Tikslus šio dokumento turinys nežinomas, bet galima neabejoti, kad Jonaičio parengtas ir antspauduotas raštas atrodė įtikinamai – lyg išties būtų surašytas valdovo raštinėje. Originalų antspaudą Jonaitis nulupo nuo kito dokumento, saugomo savo pono archyve.
Todėl Pankratas tikriausiai jautėsi ramiai. Viena vertus, jam pagaminta klastotė vargu ar kada bus išaiškinta. Antra vertus, Pankrato susitikimai su Vilniaus vaivados raštininku Jonaičiu niekam neturėjo kristi į akis, nes tomis dienomis į Brastą suvažiavo šimtai atvykėlių: valdovo dvariškių, Lietuvos didikų ir kunigaikščių su gausiomis palydomis.
Klastojant dokumentus svarbi kiekviena smulkmena
“
Įtarimą galėjo sukelti antspaudo vaškas. Atkėlus popierinę apsaugą, per kurią prie dokumento buvo prilipdytas antspaudas, paaiškėjo, kad po popieriumi dviejų spalvų vaškas – raudonas ir žalias. O valdovo raštinė naudojo tik raudoną.
Tačiau 1511 m. pabaigoje, galbūt per atsitiktinumą, Pankrato prekės vis dėlto buvo sulaikytos pasienyje, o įtartinas dokumentas su valdovo antspaudu buvo perduotas Smolensko vaivadai Jurgiui Hlebavičiui. Įtarimą galėjo sukelti antspaudo vaškas. Atkėlus popierinę apsaugą, per kurią prie dokumento buvo prilipdytas antspaudas, paaiškėjo, kad po popieriumi dviejų spalvų vaškas – raudonas ir žalias. O valdovo raštinė naudojo tik raudoną.
Netrukus į Smolenską atvykęs Žygimanto Senojo raštininkas Boguchvalas patvirtino, kad didysis kunigaikštis niekuomet nebuvo liepęs surašyti tokio dokumento. Be to, jis nustatė, kad prie klastotės žaliu vašku priklijuota popierinė antspaudo apsauga nuplėšta nuo kito rašto.
Pankratas, pajutęs kuo visa tai kvepia, paspruko dar neišaiškinus klastotės. Jis mėgino pasislėpti Vilniuje. Nors apie jo planus nieko konkretaus nežinome, toks sprendimas atrodo logiškas. Smolenske ir apylinkėse Pankratą daug kas pažinojo.
Įdomybė
Vilnius tuo metu buvo vienas didžiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. Jame atvykėliui nebuvo sunku išlikti inkognito. Ir to meto teismų dokumentai byloja, kad nusikaltėliams neretai pavykdavo pasislėpti būtent Vilniuje.
Be to, 1512 m. pradžioje čia į seimą rinkosi Ponų tarybos nariai. Juos lydėjo giminaičiai, šalininkai ir tarnai, todėl mieste apsigyveno daug pašaliečių.
Nusikaltėlį sulaikė valstybės iždininkas
Smolensko vaivada nežinojo kur ieškoti Pankrato, todėl išsiuntė laiškus valstybės pareigūnams, prašydamas suimti nusikaltėlį. Tokį laišką gavo ir valstybės iždininkas Abraomas, kartu su šimtais kitų atvykęs į Ponų tarybos susirinkimą Vilniuje. O kadangi jis anksčiau asmeniškai buvo susidūręs su Pankratu, kartą pastebėjo jį vienoje Vilniaus gatvėje, sulaikė ir įkalino savo namų rūsyje.
Visa tai Abraomas išdėstė laiške savo bičiuliui valdovo raštininkui Jonui Sapiegai.
“
Vėlyvaisiais viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įtariamuosius iki teismo pradžios buvo galima kalinti lygtinai arba uždaryti į kalėjimą.
„Važiavau aš kartą iš Vilniaus pilies, kur tuo metu buvo susirinkę Jų Mylistos Ponų tarybos nariai, ir pamačiau tą Pankratėlį, kad gi jis eina gatve, slėpdamas nuo aplinkinių savo tapatybę. Aš tuoj pat liepiau jį suimti ir laikiau apie dvi savaites sukaustytą grandinėmis savo namuose. O kai seimas ėjo į pabaigą, pristačiau jį į pono Vilniaus vaivados teismą“.
Vėlyvaisiais viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įtariamuosius iki teismo pradžios buvo galima kalinti lygtinai arba uždaryti į kalėjimą. Lygtinis kalinimas buvo garbingesnė laisvės suvaržymo forma, taikoma tik aukšto rango asmenims. Jie iki teismo sprendimo negalėdavo eiti oficialių pareigų, tačiau nebūdavo visiškai pašalinti iš viešojo gyvenimo. O pakliuvęs į kalėjimą, ypač ilgesniam laikui, žmogus beveik neišvengiamai prarasdavo išorinius kilmingumo ir socialinės padėties ženklus.
Priklausomai nuo situacijos, Vilniuje laikinomis įkalinimo įstaigomis tapdavo pilies bokštai arba rotušės ir net privačių namų rūsiai. Tuo XVI a. Vilnius mažai kuo skyrėsi nuo kitų Vidurio ir Rytų Europos miestų. Įtariamieji dažniausiai būdavo laikomi drėgnose, tamsiose ir vos šildomose patalpose. Žmonės kalėdavo nuo kelių dienų iki vienerių metų, todėl daugybė jų mirdavo nesulaukę teismo. Su teisėju ir budeliu susitikdavo tik patys ištvermingiausieji.
Andrej Ryčkov
