Vingiuotas brolio Apolinaro kelias
Vilniečių Juozapo ir Reginos Žolnerovičių sūnus Kazimieras vienuolio keliu pasuko būdamas 23 metų. Jis nenuėjo tėvo pėdomis ir netapo batsiuviu, nes 1704 m. liepos 25 d. pasibeldė į visai greta miesto sienos, prie Šv. Kryžiaus bažnyčios, veikusio Šv. Jono špitolininkų ordino (bonifratrų) vienuolyno vartus. Tądien jis gavo naują vardą ‒ Apolinaras – ir pateko į naujokyną.
Nežinia, kas pastūmėjo batsiuvio sūnų tapti vienuoliu ir stoti būtent į šią vienuoliją, kurios nariai tarnystę Dievui derino su aktyvia pagalba ligoniams. Galbūt karštas pamaldumas, galbūt noras tarnauti kenčiančiam artimui, o galbūt nežinojimas, ko nori iš gyvenimo. Nepaisant to, ištvėręs vienerius metus ir vieną dieną trukusius naujoko išbandymus, Apolinaras davė įžadus ir tapo pilnateisiu ordino nariu.
Uolus naujokas tapo maištininku
Tai pavykdavo toli gražu ne kiekvienam.
Įdomybė
Kone pusė kandidatų galiausiai pabėgdavo arba atsisakydavo vienuolystės, nes neištverdavo sunkių darbų. Jiems tekdavo triūsti pirmajame vienuolyno aukšte veikusioje infirmerijoje, nuolat supamiems nekasdienių vaizdų ir kvapų. Kartais palikti naujokyną ragindavo kandidatus prižiūrėjęs naujokų magistras arba vienuolyno vyresnysis, ypač jei naujoko elgesyje neįžvelgdavo ženklų, liudijančių neabejotiną pašaukimą.
Brolis Apolinaras, bent iš pradžių, savo gyvenimu ir elgesiu rodė esąs pasiryžęs eiti pasirinktu keliu. Jis buvo vienas iš penkių brolių špitolininkų, 1705 m. davusių įžadus. Atrodė, kad jis taps dar vienu uoliu vienuoliu, paskyrusiu gyvenimą Dievui ir ligonių slaugymui.
Netrukus brolis Apolinaras, kaip įprasta, buvo išsiųstas į kitus bonifratrų vienuolynus Lenkijoje ir Lietuvoje. Nežinia, kaip ten klostėsi jo gyvenimas, tačiau po kelerių metų jis sugrįžo į Vilnių ir čia pasižymėjo keliais garsiai nuskambėjusiais skandalais, papiktinusiais vienuolyno vyresnįjį ir visą bendruomenę.
Paleistuvis, sutepęs bonifratrų vardą
Paskutinę 1709 m. gegužės dieną vykusiame susirinkime tuometinis vienuolyno vyresnysis Kazimieras Kudzinskis atskleidė nesenų įvykių detales. Vienuolyno bendruomenei jis pasakojo apie brolio Apolinaro prasižengimus, kuriais jis „sutepė šventojo ordino garbę“, apie jo „baisiausias paleistuvystes ir savivaliavimą“, apie pasisavintas gatvėje surinktas aukas, kurias neva pametęs.
Vyresnysis rūsčiai kalbėjo, kad brolis Apolinaras „pamiršęs Dievą ir savo pašaukimą, pasiųstas rinkti išmaldos viską pragėrė, taip pat naujutėlį apsiaustą ir knygą, o po trijų mieste praleistų dienų, kai net nesugrįžo nakvoti į vienuolyną, jau buvo pakeliui į Kauną. Visgi buvo pastebėtas ir susektas, o kunigas Jokūbas Zvolinskis jį pasivijo Paneriuose“.
“
Brolio Apolinaro prasižengimai buvę tokie sunkūs, kad vienuolyno vyresnysis nenustojo apie juos kalbėjęs ir praėjus beveik trims savaitėms. Jis norėjo kitiems vienuoliams pademonstruoti, koks atpildas laukia nepaklusniųjų, todėl smulkiai nupasakojo Apolinarui skirtą bausmę.
Nujausdamas, kokia sunki bausmė jo laukia, „Dievo šaukdamasis prašė, kad [kunigas], nuvilkęs abitą, jį vienmarškinį paleistų. Ir tai kuo aiškiausiai parodė, kad esąs nepataisomas ir už tokius sunkius prasižengimus turi būti baudžiamas ne įprastomis bausmėmis, bet nuplaktas rykštėmis ir uždarytas į karcerį, iki kol garbingiausias tėvas provincijolas priims sprendimą“.
Brolio Apolinaro prasižengimai buvę tokie sunkūs, kad vienuolyno vyresnysis nenustojo apie juos kalbėjęs ir praėjus beveik trims savaitėms. Jis norėjo kitiems vienuoliams pademonstruoti, koks atpildas laukia nepaklusniųjų, todėl smulkiai nupasakojo Apolinarui skirtą bausmę.
„Nubaudė brolį Apolinarą ir kalėjimu, ir nuplakimu rykštėmis, taip pat nurodė, kad kaip tretininkas nedėvėtų škaplieriaus ir dirbtų visus jam paskirtus darbus, idant nuo pat jaunumės suprastų, kad nevalia bendrauti ir kalbėtis su pasauliečiais. Taip pat turįs sėdėti prie kito stalo ir kitiems patarnauti, prižiūrėti ligonius ir kasdien atlikti išpažintį“.
Po mėnesio brolis Apolinaras buvo išsiųstas į vienuolyną Varšuvoje ir į Vilnių sugrįžo tik po beveik aštuonerių metų.
Vienuolis vėl žengia klystkeliais
“
Bausmės nepadėjo broliui Apolinarui sugrįžti į doros kelią. Vilniuje jis vėl įsivėlė į skandalą. 1717 m. balandžio 2 d. Vilniaus bonifratrų vienuolyno vyresnysis Simonas Mickevičius vienuoliams pasakojo apie naują jo prasižengimą: jis pabėgęs iš vienuolyno ir prašęs jėzuitus jį globoti.
Kaip netrukus paaiškėjo, bausmės nepadėjo broliui Apolinarui sugrįžti į doros kelią. Vilniuje jis vėl įsivėlė į skandalą. 1717 m. balandžio 2 d. Vilniaus bonifratrų vienuolyno vyresnysis Simonas Mickevičius vienuoliams pasakojo apie naują jo prasižengimą: jis pabėgęs iš vienuolyno ir prašęs jėzuitus jį globoti (apie tai jėzuitai pranešė bonifratrams).
„Maištininkas“, kaip jį pavadino vyresnysis, vėl įkalintas vienuolyno karceryje, kol galutinį sprendimą paskelbs bonifratrų provincijolas.
Netrukus brolis Apolinaras dar kartą iškeliavo į kitus vienuolynus, kuriuose praleido dar aštuonerius metus. Į Vilnių sugrįžo jau brandaus amžiaus ir galbūt dėl to paskutiniuosius septynerius gyvenimo metus leido kur kas ramiau, bent jau nebenusižengė taip, kad būtų nubaustas karceriu, rykštėmis arba vienuoliška atgaila. Norus, matyt, ribojo ir šlyjanti sveikata, nes jam vis dažniau teko lankytis infirmerijoje. 1732 m. rugsėjo 1 d. jis buvo priimtas gydytis ir mirė po beveik dviejų savaičių, pragyvenęs vos kiek daugiau nei 50 metų.
Neklusnusis Apolinaras – ne išimtis
“
Brolis Apolinaras ne kartą susilaukė bausmių, tačiau jo istorija nėra išskirtinė. Ne jis vienas kalintas vienuolyno karceryje, baustas rykštėmis, vienuoliška atgaila arba griežtu pasninku, kai vienuolis, netekęs škaplieriaus (taigi ir teisių), privalėdavo kelias savaites misti vien duona ir vandeniu.
Brolis Apolinaras ne kartą susilaukė bausmių, tačiau jo istorija nėra išskirtinė. Ne jis vienas kalintas vienuolyno karceryje, baustas rykštėmis, vienuoliška atgaila arba griežtu pasninku, kai vienuolis, netekęs škaplieriaus (taigi ir teisių), privalėdavo kelias savaites misti vien duona ir vandeniu.
Be to, brolis Apolinaras ne vienintelis bėgo iš vienuolyno ir šėliojo karčemose su pasauliečiais. Jo gyvenimas, nors pažįstamas iš vos kelių užuominų vienuolyno dokumentuose, liudija, kokius sunkumus patirdavo pašaukimo ieškantys vienuoliai ‒ dažnai dar jauni ir kupini jėgų žmonės, nebūtinai suvokiantys, ko iš tiesų nori.
Kartu ši istorija rodo, jog gyvenimas Vilniaus bonifratrų Šv. Kryžiaus vienuolyne ne visada būdavo ramus, o griežtai surėdytą dienotvarkę, kurioje maldas lydėjo aukų rinkimas ir tarnystė ligoniams, sutrikdydavo brolių neklusnumas ir skandalai.
Martynas Jakulis
