Žibitininko skulptūra

Miesto sauga XVI a. pastačius sienas ir vartus buvo užtikrinama po saulės nusileidimo juos uždarant ir saulei patekėjus atidarant. Savo saugumu ir turtu pirmiausia turėjo pasirūpinti patys gyventojai. Naktį buvo draudžiama būti ne namuose, o dėl svarbių priežasčių juos palikti turėjęs asmuo turėjo neštis žibintą. Kitaip naktinėtojas galėjo būti areštuotas ir uždarytas į kalėjimą.

Didžiausiuose Vakarų Europos miestuose gatvės apšviesti stacionariais žibintais pradėtos XVII a. vid. (1667 m. Paryžiuje, vėliau Amsterdame, Londone, Leipcige ir kt.). ATR sostinėje Varšuvoje apšvietimą ant namų ir medinių stulpų aliejinėmis lempomis ar žvakėmis bandyta diegti 1775 m.ir vėlesniais įsakais, bet jie nebuvo labai rezultatyvūs. Gatvės joje buvo apšviestos tik 1818 m. Vilniuje dujiniai gatvių žibintai Vilniuje atsirado 1824 m.

Išimtis buvo tik karališkieji Žemutinės pilies rūmai, prie kurių XVI a. antroje pusėje – XVII a. pradžioje stovėjo keli stacionarūs žibintai. Tai turėjo būti bokštinio tipo statinys su rūsiu. XVII a. pr. žibintai stovėjo prie Vilnios upės – kad ji neplautų pilies žibintų, pilininkui buvo nurodyta pastatyti užtvanką (nuo tilto per Vilnią iki Neries). Ne veltui XVI a. pradžios šaltiniuose pasitaiko lietuviškas žibintininko terminas. Pasak tyrėjų, toks rūmų pareigūnas, žibintų prižiūrėtojas, kūrikas (iš žibintojas: žibinti).

Daugiau apie naktinį senojo Vilniaus gyvenimą galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.

Adresas: Šv. Jono g. 8