Katedros aikštė
Katedros aikštė susiformavo vakarinėje Žemutinės pilies pusėje, į pietus nuo Katedros. Pietinėje pusė aikštė atsiremdavo į Vilnelės senvagę ir į Šlapiuosius vartus. Katedros aikštės teritorija turėjo du šeimininkus. Vakarinė jos dalis – Katedra, senieji vyskupų rūmai, Katedros mokykla ir šalia nuomojami namai priklausė Vilniaus vyskupo jurisdikcijai. Tuo tarpu rytinė aikštės dalis buvo pilies jurisdikcijoje, kur kūrėsi pagrindinės valstybės įstaigos – valstybės iždas, Vyriausiasis tribunolas, Pilies ir žemės teismai, pilies įgula ir t.t
Pilies kiemas buvo tikras politinio, prekybinio ir visuomeninio gyvenimo epicentras. Didikai, žemesnio rango kilmingieji čia aptardavo svarbiausias aktualijas, čia sukosi kitų valstybių pasiuntiniai, šioje vietoje buvo galima išvysti ir gausios palydos lydimą valdovą. Po XVII a. viduryje įvykusių nelaimių, kurių metu buvo nusiaubta Žemutinė pilis ir aplink stovintys pastatai bei gynybiniai įtvirtinimai, aikštė pamažu tapo prekybine. Itin daug žmonių sutraukdavo garsiosios Kaziuko mugės. Politinis ir visuomeninis gyvenimas suaktyvėdavo tik vykstant Tribunolo teismų sesijoms.
XVIII a. pabaigoje aikštėje vis gausiau pradėjo dygti krautuvėlės ir kromeliai, o XIX a. pradžioje nugriovus Valdovų rūmus, aikštė patapo turgaviete. Čia rengiamos mugės sutraukdavo pirklius iš Lietuvos ir aplinkinių kraštų. 1831 m. caro administracija nusprendė Vilniaus pilių teritorijoje įrengti gynybinius įtvirtinimus. Fortifikacijos darbų metu buvo nugriauta žymi dalis iki tol išlikusių pastatų, taip pat ir didžioji dalis kromelių. Katedros aikštė tapo tuščia ir akmenimis grįsta erdve.
Miestų pagrindinės aikštės neretai tapdavo viešų egzekucijų vieta. Anot legendos, būtent Katedros aikštėje buvo sudegintas į judaizmą atsivertęs grafas Valentinas Potockis. Daugiau apie šią legendą galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.