Ankstyvoji LDK moterų korespondencija XV–XVI a. vid.
LDK moterų korespondencija kiekybiškai ir kokybiškai atsiliko nuo Vakarų Europos. Išlikę pavieniai vakariečių moterų laiškai rašyti jau aukštaisiais viduramžiais (XI–XIII a.), o masiškiau – nuo XIV a., kai elito atstovėms tapo įprasta rašyti privačius laiškus kasdienėmis vaikų, verslo, vedybų ir kitomis temomis. Išliko net ne pavieniai laiškai, bet įspūdingi moterų laiškų rinkiniai. Lietuvoje minėtu laikotarpiu tokią veiklą vykdė tik raštinga Lietuvos didžiųjų kunigaikščių aplinka, moterų laiškų faktiškai dar nebūta. Pirmieji valdovių autorystei priklausantys (jų padiktuoti ar jų vardu surašyti) laiškai bei aktai LDK kurti vytautinėje valdovo kanceliarijoje. Nors vieni pirmųjų žinomi LDK valdovių ir diduomenės atstovių laiškai bei raštai surašyti jų vardu, šias moteris, anot XVI a. Anglijos moterų korespondencijos tyrinėtojo Jameso Daybello, turime laikyti laiškų autorėmis.
Padiktuoti laiškai
Nežinoma, ar raštinga buvo didžioji kunigaikštienė Ona Vytautienė – visgi ji įsigijo šv. Daratos gyvenimo aprašymą. Ji paliko du žinomus jos vardu surašytus ir patvirtintus lotyniškus aktus: 1392 m. Astravos pasižadėjimą Lenkijos karalienei Jadvygai bei 1413 m. raštą Konradui Frankenbergui, kuriame savo ir dukros Sofijos vardu prašė joms atstovauti Žemaitijos byloje Zigmanto Liuksemburgiečio teisme. Žinomi ir du Julijonos Vytautienės vardu rašyti bei jos antspaudu patvirtinti vokiški laiškai Kryžiuočių ordino magistrui 1423 m. bei 1426 metais. Jai adresuotus laiškus Ordino vyresnybė rašė irgi vokiškai, o štai nedatuotas Lenkijos karaliaus Jogailos laiškas Julijonai parašytas lotyniškai.
“
XV a. II p. pasirodo pirmieji žinomi LDK diduomenei priklausančių moterų laiškai.
Įdomybė
Poliglotė karalienė Bona laiškus rašė visomis tuo metu korespondencijoje vartotomis kalbomis: lenkų, lotynų, rusėnų, italų ar vokiečių. Nemažai valdovių laiškus rašė ar diktavo įprasta tuomet bendravimo kalba – lotyniškai, o kadangi absoliuti LDK moterų dauguma XVI a. I p. nemokėjo lotyniškai, karalienė Bona būtent lenkų kalba susirašinėjo su LDK diduomene, o rusėnų – su kai kuriais Lietuvos rusėnais.
XV a. II p. pasirodo pirmieji žinomi LDK diduomenei priklausančių moterų laiškai. Tai 1454 m. turtingo lietuvių bajoro, Bielsko seniūno Ivaškos Davainaičio žmonos Onos vardu (jos raštininko, gal dvasininko) parašytas lotyniškas laiškas Gdansko miestiečio Petro Solthowitzo žmonai dėl užsakyto varpo bažnyčiai. Žinomas ir XV a. pab. raštininko surašytas, nedatuotas, be parašo, Trimitų herbo antspaudu patvirtintas LDK didikų lyderio Kazimiero valdymo pabaigoje Aleknos Sudimantaičio dukters Jadvygos vokiškas laiškas Ragainės komtūrui. Privačiame laiške Jadvyga skundėsi, kad jos vyras Stanislovas Bartoševičius pateko į maskvėnų nelaisvę. Tikėtina, kad rusėniška moterų korespondencija minėtu laiku galėjo funkcionuoti rytinėse LDK žemėse. Stačiatikių dvasininkų būta Ldk Algirdo aplinkoje, o kunigaikštienės Julijonos Algirdienės tėvonija buvo Tverė, kur kunigaikščio dvaruose raštija puoselėta nuo XIII a. pabaigos. Bet pirmieji mus pasiekę vos keli valdovių ir diduomenės atstovių lotyniški ir vokiški aktai bei laiškai rodo, jog šis reiškinys Lietuvoje dar nebuvo masinis.
Moterų korespondencijos pradžią LDK vertėtų pradėti skaičiuoti bent šimtmečiu vėliau nei Vakarų Europoje, t. y. nuo XV a. pab., sieti ją su „raštinių kultūros“ veiksniu, kai šiuo požiūriu Lietuva bent jau žemiausiu lygmeniu priklausė Europos kultūrai. Tik nuo šio laikotarpio gausėjo rašančiųjų, daugėjo LDK didikių laiškų, o korespondencijoje aptariama problematika tapo įvairesnė. Pasirodė ir pačių moterų ranka rašytų laiškų.
Karalienių korespondencija
Epistoliarinį žanrą ir toliau geriausiai buvo įvaldžiusios LDK valdovės. Prie rašomojo stalo prisėsti laiko surado visos XV a. pab. – XVI a. I p. Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės. Jos buvo ne tik raštingos, bet ir išsilavinusios, o daugelis mokėjo kelias kalbas. Rašyti laiškus vertė jų padėtis, šios moterys dalyvavo ne tik šeimos, bet ir viešajame gyvenime, jos naudojosi specialių sekretorių ir rašovų paslaugomis.
“
Prie rašomojo stalo prisėsti laiko surado visos XV a. pab. – XVI a. I p. Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės.
Todėl išlikęs XV a. pab. – XVI a. pr. LDK valdovių korespondencijos rinkinys nemažas, jį sudaro daugiau kaip 300 moterų laiškų. Tarp jų tik dalis rašytų pačių valdovių. Štai tarp 53 žinomų Barboros Radvilaitės laiškų karalienės ranka rašyti 11 bei vienintelio laiško motinai prierašas. Dar 15 Radvilaitei diktuojant rašė jos asmeninis sekretorius Stanislovas Košutskis. Visą būrį raštininkų ir sekretorių turėjo karalienė Bona. Iki 1544 m. jai pagelbėdavo sekretorius Valerijonas Protasevičius, vėliau – nobilitaciją gavęs kunigas Matiejus Kaleckis iš Mankolino, o Jonas Šimkavičius savarankiškai pasirašinėjo karalienės dokumentus nuo 1541 metų. Raštininkų ir sekretorių Bona turėjo ir daugiau. Neseniai Ispanijoje rasti 7 itališki jos pasirašyti laiškai Šv. Romos imperijos imperatoriaus Karolio V ministrui, vėliau – kardinolui Antonijui de Granvelle (1517–1586), kuriuos rašė du valdovės sekretoriai.
Lietuvos valdovės lenkų, lotynų, rusėnų, italų ar vokiečių kalbomis rašė šeimos nariams ar giminaičiams, kitiems asmenims šalies viduje ir užsienyje. Kalbos pasirinkimą lėmė tai, kokią kalbą mokėjo valdovė, jos adresatas, bendrosios komunikavimo tradicijos. Lotyniškai nemokėdamos tokių laiškų nerašė nei Barbora Radvilaitė, nei Elena. O poliglotė Bona rašė praktiškai visomis kalbomis. Tiesa, valdymo pradžioje valdovei dar buvo sudėtinga suprasti lenkiškai. Kai apie 1530 m. Krokuvoje ji skaitė Vilniaus kašteliono Jurgio Radvilos laišką, „gerai lenkiškai suprasti negalėdama, liepė skaityti raštininkui“. Nemažai valdovių laiškus rašė ar diktavo įprasta tuomet bendravimo kalba – lotyniškai, o kadangi absoliuti LDK moterų dauguma XVI a. I p. nemokėjo lotyniškai, karalienė Bona būtent lenkų kalba susirašinėjo su LDK diduomene, o rusėnų – su kai kuriais Lietuvos rusėnais.
Moterų susirašinėjimas: sveikata ir vaikai
XV a. pab. – XVI a. I p. žymėjo padidėjusį koresponduojančių, LDK elitui priklausiusių moterų skaičių. Nuo 6–7 deš. moterų laiškai nėra retenybė, jų rašymas tampa didikių kasdienio gyvenimo dalimi. Bet išlikusios korespondencijos kiekis skurdesnis nei valdovių. Iki 1565 m. žinomi išlikę keliasdešimt Vilniaus kaštelionienės Barboros Radvilienės, jos dukros Barboros Radvilaitės, Bielsko vaivadienės Elžbietos Radvilaitės Sieniavskos, Palenkės vaivadienės Onos Narbutienės, Ivano Kopočio našlės kunigaikštytės Marijos Palubinskaitės, į LDK atitekėjusių lenkių – Vilniaus vaivadienių Kotrynos Ivinskos Radvilienės ir Elžbietos Šidloveckos Radvilienės – laiškų.
“
XV a. pab. – XVI a. I p. žymėjo padidėjusį koresponduojančių, LDK elitui priklausiusių moterų skaičių.
Nedidelis turimų laiškų skaičius nerodo realios padėties. Minėtoje korespondencijoje pateikiamos nuorodos apie iš kitų didikių gautus laiškus. Štai su Barbora Radvilaite susirašinėjo LDK stalininko Stanislovo Kęsgailos žmona Zofija Chodkevičiūtė ir sesuo – Vladimiro seniūnienė Ona Kiškienė. Ne vieną laišką karalienei Bonai parašė Vilniaus vaivadienė Zofija Goštautienė. Prie korespondavusių reikia priskirti nuo XV a. pab. sekretorius ar raštininkus turėjusias didikes. Djaką (raštininką) 1467 m. turėjo Trakų kašteliono Aleknos Davainaičio našlė Barbora, 1541 m. tokie pareigūnai tarnavo Vilniaus vaivadienėms Elžbietai Sakavičiūtei Radvilienei ir Z. Goštautienei. Tad komunikuoti raštu XV a. pab. – XVI a. I p. jau galėjo moterys iš įtakingiausių LDK šeimų.
Pirmoji ir pagrindinė siuntėją ir adresatą jaudinusi problema buvo sveikata. Apie ją teiravosi visos laiškus rašiusios moterys. Dažnai nagrinėtos šeimos problemos. Vaikai, jų sveikata, apranga, linksmos žinutės apie jų išdaigas – pagrindinės Vilniaus vaivadienės E. Radvilienės laiškų temos motinai ir vyrui. Našlaujančios moterys svarstė didelių valdų kompleksų dalybų ar pardavimo klausimus, valdų padėtį, gautą derlių. Nuo 5-ojo dešimtmečio moterų korespondencijoje pastebima dar viena tema – įvairių asmenų užtarimai kitiems jų giminaičiams. Taigi pagrindinės minėto laikotarpio LDK moterų laiškų temos apėmė daugiausia šeimos, ūkio problemas, nedidelį dėmesį jos skyrė palankių asmenų užtarimams.
Raimonda Ragauskienė
R. Ragauskienė, A. Ragauskas, Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui ir kitiems. Studija apie XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės moterų korespondenciją, Vilnius, 2001.
