Auksinis berniukas Paulius iš Vokės
Keistenybės ir anomalijos senosios visuomenės dėmesį traukė ne mažiau negu internetiniai išsidirbinėjimai šiais laikais. Mugėse arba švenčių metu žmonės spoksodavo į apsigimėlius ir kitokius „monstrus“: vyriškas moteris arba moteriškus vyrus, juodaodžius albinosus, Siamo dvynius, milžinus ir nykštukus. Europoje ši pramogų verslo šaka klestėjo.
Pasaulis nori būti apgautas, tad tebus apgautas
Įprastas anuometinio pasaulio vaizdas buvo pagrįstas dichotomijomis (vyriška – moteriška, juoda – balta, krikščionys – stabmeldžiai ir taip toliau), o bet koks šios tvarkos suardymas vertė aikčioti.
“
Garsus XVII a. medikas vilnietis Motiejus Vorbekas Letovas turėjo peilį, Karaliaučiuje išimtą iš jį prarijusio valstiečio skrandžio. Daktaras padovanojo peilį kunigaikščiui Kristupui II Radvilai, įkūrusiam privačią kunstkamerą – retenybių muziejų. Be to, Radvilos turėjo to valstiečio portretą bei žmogaus, mokančio rašyti koja, atvaizdą.
Apsigimę negyvi kūdikiai būdavo konservuojami ir rodomi anatomikuose. Garsus XVII a. medikas vilnietis Motiejus Vorbekas Letovas turėjo peilį, Karaliaučiuje išimtą iš jį prarijusio valstiečio skrandžio. Daktaras padovanojo peilį kunigaikščiui Kristupui II Radvilai, įkūrusiam privačią kunstkamerą – retenybių muziejų. Be to, Radvilos turėjo to valstiečio portretą bei žmogaus, mokančio rašyti koja, atvaizdą.
Baroko epochoje visa tai buvo įvardijama daugiareikšmiu terminu – curiosità. Keistenybių egzistavimas aiškintas kuo įvairiausiai: pasitelkiant žemiškas, antgamtiškas, dieviškas ir velniškas kategorijas. Dažniausiai teorijos skambėdavo fantastiškai, bet būdavo priimtinos tam tikroms visuomenės grupėms.
Tiesa, nuo XVII a. antrosios pusės vadinamieji „stebuklai“ vis dažniau demitologizuojami ir kritiškai tiriami siekiant nustatyti tiesą. Keistenybės vis rečiau siejamos su makabriškumu ir egzotika, jos analizuojamos pasitelkiant empirinius eksperimentus ir tampa pasaulio pažinimo įrankiais.
Įdomu tai, kas neįprasta
“
Barbora Bek (1629–apie 1668) daugelyje Europos šalių buvo rodoma dėl to, kad jos veidas ir beveik visas kūnas buvo apaugę plaukais. Visame žemyne išgarsėjo Siamo dvyniai italai Lazaras ir Joanas Baptista, „išaugęs“ iš brolio ir turėjęs tik vieną koją. Ši „keistenybė“ 1644 m. buvo atvežta į Varšuvą ir kitus Lenkijos miestus. Galbūt ir į Vilnių?
Lenkijos ir Lietuvos valdovo Zigmanto Vazos žmona Konstancija turėjo iš Belgijos kilusią neūžauga Eleną Antoniją (1579–po 1621), pagarsėjusią savo barzda. Su karališkuoju dvaru ši hipertrichoze sirgusi moteris ne kartą lankėsi Vilniuje.
Barbora Bek (1629–apie 1668) daugelyje Europos šalių buvo rodoma dėl to, kad jos veidas ir beveik visas kūnas buvo apaugę plaukais. Visame žemyne išgarsėjo Siamo dvyniai italai Lazaras ir Joanas Baptista, „išaugęs“ iš brolio ir turėjęs tik vieną koją. Ši „keistenybė“ 1644 m. buvo atvežta į Varšuvą ir kitus Lenkijos miestus. Galbūt ir į Vilnių?
Vos 74 cm ūgio menininkas ir muzikantas Matthias Buchingeris (1674–1740) gimė be rankų ir kojų, tačiau sugebėjo tapti virtuozišku tapytoju ir muzikantu – jis nuostabiai grojo fleita ir kitais instrumentais. Buvo kelis kartus vedęs, susilaukė keliolikos vaikų.
XVIII a. Europoje gamtininkų ir eilinių žmonių dėmesį ypač traukė juodaodžiai albinosai, t. y. juodaodžių tėvų vaikai, gimę balti arba pusiau balti. Jie būdavo gabenami iš kolonijų ir tyrinėjami tarsi būtų pusiau gyvūnai.
Auksinių dantų savininkai
Šiame neįprastų gyvųjų artefaktų sąraše esama ir vaikų su auksiniais dantimis. Jie ypač domino alchemikus – juk jei auksas gali danties pavidalu „augti“ žmogaus burnoje, vadinasi auksą išties galima „išauginti“ maišant tam tikras medžiagas. Vienas toks atvejis susijęs su XVII a. Vilniumi. Jį užrašė ir paskelbė (1674) tuometinis Vilniaus universiteto matematikos ir filosofijos profesorius Albertas Tilkovskis, pagarsėjęs daugeliu kontraversiškų veikalų.
Įdomybė
Trimetis baltaveidis ir auksaplaukis berniukas, gimęs 1670 m. sausį, buvo vardu Paulius. Jam ant rankų ir kaklo augo rausvi plaukai. Jis buvo jautraus ir aikštingo temperamento, gyvų akių ir aukštos kaktos. Visa tai, pasak autoriaus, yra šilumos ženklai – svarbiausios sąlygos auksiniam dančiui natūraliai atsirasti. Jis augo pusamžių kepėjų šeimoje. 1673 m., valydama Pauliui iš tarpdančių mėsos likučius, mama aptiko auksinį dantį ir papasakojo apie stebuklą visiems giminaičiams, kaimynams bei pažįstamiems. Vaikas tapo garsiausiu Vilniaus gyventoju.
Paulių apžiūrėjo Vilniaus vyskupas Steponas Mikalojus Pacas. Jis liepė medikams, chirurgams ir auksakaliams ištirti vaiką, nes įtarė, kad jo tėvai apgavikai. Mat Paulius buvo šeštasis vaikas šeimoje ir nė vienas jo brolis arba sesuo niekuo neišsiskyrė.
Teksto autorius rado auksinį dantį
“
Auksinį dantį jis mėgino aiškinti analogijomis su Kretoje auginamomis auksadantėmis ožkomis. Be to, jis tikino, kad auksinis dantis išdygęs ten, kur gyvenimo dvasios prigimtinė šiluma nugalėjo choleros garus. Jis galėjęs susidaryti iš žmogaus organizme esančių druskų, sieros ir gyvsidabrio, kai tulžies garai dėl širdies šilumos kondensavęsi į auksą.
Rugsėjo 20-ąją Paulių apžiūrėjo pats A. Tilkovskis ir nustatė, kad berniuko burnoje vienas iš viršutinių pieninių dantų tikrai auksinis, bet atrodo įprastai. Tam buvo pasitelktas vadinamasis Lidijos akmuo, naudotas aukso ir sidabro prabavimui. Danties spalva esą atitiko Prancūzijoje ir Italijoje iškasamo aukso spalvą. Nepatikėję stebuklu „ekspertai“ ėmėsi replėmis plėšti nuo danties auksinį apdangalą, kol pradėjo kraujuoti dantenos.Tuomet A. Tilkovskis nusprendė, kad tai Dievo apvaizdos ženklas, primenantis žmonėms apie jų nuodėmes.
Auksinį dantį jis mėgino aiškinti analogijomis su Kretoje auginamomis auksadantėmis ožkomis. Be to, jis tikino, kad auksinis dantis išdygęs ten, kur gyvenimo dvasios prigimtinė šiluma nugalėjo choleros garus. Jis galėjęs susidaryti iš žmogaus organizme esančių druskų, sieros ir gyvsidabrio, kai tulžies garai dėl širdies šilumos kondensavęsi į auksą.
Baigdamas istoriją A. Tilkovskis išdėstė ir jos atomazgą: 1673 m. rugpjūčio pabaigoje, Pauliui ėmus karščiuoti, po kelių dienų auksas išnyko. Autorius svarstė įvairias apgavystės versijas, pavyzdžiui, kad berniukas buvo užkerėtas, o galiausiai nusprendė, kad dantis galėjo būti ne auksinis, tik padengtas plonytėmis aukso skardelėmis.
Tarp tiesos ir pramano
Vilniuje, A. Tilkovskio nuomone, apskritai palankios sąlygos monstrams atsirasti, mat miestas įsikūręs tarp smėlingų kalvų, kuriose neabejotinai esama metalo gyslų.
Lietuvos stomatologai šią istoriją sieja su auksinių dantų vainikėlių gamybos pradžia šalyje. Jų profesinėje literatūroje teigiama, kad kažkoks vilnietis auksakalys pagamino ir uždėjo ant danties auksinį vainikėlį. Tačiau Pauliaus tėvai – paprasti miestiečiai – kažin ar išgalėjo užsakyti tokį daiktą, o ir kam to būtų reikėję tokiam mažam vaikui? Dar viena nuomonė – kad tai buvęs nemažas dantų akmuo, tik spalva panašus į auksą.
Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios 1670 m. sausio mėn. gimimo metrikuose pavyko rasti tris Pauliaus vardu pakrikštytus berniukus. Jėzuitas A. Tilkovskis mini, kad berniukas buvo iš kaimo prie Vilniaus, tad iš minėtų įrašų tinka tik Jono ir Reginos Urbonavičių iš Vokės sūnus Paulius. Jis pakrikštytas sausio 26 dieną.
Apie „auksinį“ Paulių iš Vilniaus rašė daugelis autorių, bet Europoje kur kas plačiau pagarsėjo septynmetis Kristupas Miuleris, gyvenęs šimtmečiu anksčiau (m. 1585) dabartinėje pietvakarių Lenkijoje. Kai tėvas užtiko Kristupo burnoje auksinį dantį, berniukas tapo tikra sensacija, važinėjo po visą Vokietiją ir skatino nesiliaujančius medikų, teologų, alchemikų ir astrologų ginčus.
Aivas Ragauskas
