Bajorė rašo savo šeimos istoriją
Įdomybė
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje išlikusi bajorės Radziminskaitės-Franckevičiūtės-Čižienės šeimos kronika. Mažoje knygelėje sutalpintas XVIII a. bajorės gyvenimas atskleidžia moters požiūrį į kertinius šeimos ir valstybės įvykius bei teikia vertingos medžiagos lyčių, šeimos, visuomenės istorijos tyrinėtojams.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje raštingų moterų buvo mažuma. Tokių dažniausiai pasitaikydavo tarp aristokračių, bajorių ir miestiečių.
Garsių tų laikų memuarisčių žinoma mažai. Žymiausia galbūt yra keliautoja Regina Salomėja Pilštyniova, kitų atsiminimai fragmentiški ir mažai ką sakantys. Beje, Lenkijos memuaristikoje moterys reiškėsi irgi vėlai – XVII a. pr. (Marinos Mnišek dienoraštis). Daugelis moterų rašė atsiminimus, pastebėjimus, tačiau jie nepasiekė mūsų dienų arba nėra žinomi mokslininkams. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje išlikusi bajorės Radziminskaitės-Franckevičiūtės-Čižienės šeimos kronika. Vėliau ją pildė žentas Mykolas Kazimieras, tačiau 1796 m. Seirijuose jis mirė, užrašų knygelė nebetęsta. Ją skaitė daug tyrėjų, bet niekas nesiryžo publikuoti šio įdomaus šaltinio. Galbūt Radziminskaitės-Franckevičiūtės-Čižienės užrašai nėra reikšmingi, siekiant atkurti to meto politinę ar socialinę situaciją, bet norint daugiau sužinoti apie to meto šeimos santykius, bajorų kasdienybę, ši kronikėlė yra svarbi.
Moteriškos godos mažoje knygelėje
Skirtingai nei vyrų atsiminimai (pvz., išlikęs, bet dar nepublikuotas Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos dienoraštis), kurie dažnai būdavo didelio, masyvaus formato, šie Radziminskaitės-Franckevičiūtės-Čižienės užrašai nedideli. Juos galima palyginti su vidutinio dydžio užrašų knygute, į kurią moteris, o vėliau ir jos žentas, nuolatos rašė savo gyvenimo pagrindinius įvykius. Tiesa, minėtos knygelės autorės asmenybę dar iki šiol slepia paslaptis. Sunku aiškiai nustatyti autorės ir jos vyro vardus. Ji rašė, kad gimė 1684 m. liepos 6 dieną. Aišku, kad jos vyro giminė buvo Čižai, o tėvų – Radziminskiai-Franckevičiai. Bajorė minėjo ir įvardino savo seseris, vyro brolius bei giminaičius. Iš žento užrašų žinoma, kad ji buvo Mstislavlio pavieto pataurininkio sutuoktinė. Moteris buvo evangelikė reformatė ir vaikus krikštijo šios konfesijos bažnyčiose, vėliau sūnus atidavė auklėti į evangelikų reformatų mokyklą. Jos žentas M. K. Volanas taip pat buvo reformatas. Tiesa, šeimos kronikoje nepavyko aptikti kokių nors konfliktų su katalikų bendruomene ženklų.
Po vestuvių ji su vyru persikėlė į Malevą (vietovė netoli Nesvyžiaus šiandieninėje Baltarusijoje). Ji gyveno daugiausiai Naugarduko paviete.
Didelę dienoraščio dalį sudaro pagrindinių gyvenimo įvykių – vedybų 1713 m. (nuo jų moteris ir pradėjo rašyti), gimimų ir krikštynų, laidotuvių aprašymai. Jos užrašai ne itin tvarkingi, esama tuščių lapų, kartais grįžtama prie buvusių įvykių. Knygelės viduryje ji surašė brolių ir savo gimimo datas.
“
Dienoraštį moteris pradėjo malda, tikėdamasi, kad jos gyvenimas su vyru bus laimingas.
Dienoraštį moteris pradėjo malda, tikėdamasi, kad jos gyvenimas su vyru bus laimingas. Bajorė detaliai aprašė savo vaikų gimimus ir jų krikštynų apeigas. O vaikų ji sulaukė nemažai. Pirmas sūnus gimė 1714 m. vasario 8 dieną. Vėliau jai gimė daug sūnų ir dukrų. 1718 metų gegužės 18 d. ji dienoraštyje dėkojo Dievui Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai, kad laimingai pagimdė dukrą. Žinant to meto medicinos lygį ir vaikų bei gimdyvių mirtingumą, nenuostabu, kodėl moteris taip jaudinosi dėl gimdymo.
Užrašytas gyvenimas: aidai iš užmaršties
Vaikų ligos ir netektys neaplenkė ir Radziminskaitės-Franckevičiūtės-Čižienės. Ji rašė, kad vaikai nuolat sirgo raupais, turėjo kaltūną. 1723 metais ji liūdėjo, kai kentėjęs didelius skausmus, nieko nevalgęs ir negėręs (tik alaus truputį) mirė jos sūnus Vladislovas. Moteriai teko ir daugiau išbandymų. Ji nuolat rašė apie savo vyro ligas.
“
„Niekas man nepadėjo, tik Viešpats į pagalbą atėjo“, – guodėsi moteris.
Minėjo, kad jam kvietė gydytoją iš Slonimo, kuris pastatė vyrą ant kojų. 1728 metais, kai moteris sunkiai sirgo, mirė jos 54 metų vyras. Moters širdis buvo pilna ašarų. 1729 metais Kapyliaus (Baltarusijoje) evangelikų reformatų bažnyčioje ji laidojo savo vyrą. „Niekas man nepadėjo, tik Viešpats į pagalbą atėjo“, – guodėsi moteris.
Bajorė minėjo ir kitus to meto gyvenimo faktus. Moteris pasakojo, kad 1727 m. Lietuvos vyriausiajame tribunole ji matė, kaip „šventai teisingai“ teisė ponas Trakų vaivada Kazimieras Oginskis. Tiesa, jos byla nebuvo spręsta, nes neatvyko priešinga pusė.
Ji rašė ir apie politinius įvykius. Savo sūnaus Jono nuotykius aprašiusi Radziminskaitė-Franckevičiūtė-Čižienė minėjo, kad jis stojo į Stanislovo Leščinskio grupuotės šalininkų gretas ir kovėsi prieš Rusijos kariuomenę bei vietinius Augusto III šalininkus. 1734 metų pab. jaunuolis prarado ne tik vežimą, bet ir žirgus. „Iš Dievo malonės – gyvas grįžo“, – konstatavo motina.
Atsiminimų autorė pasakojo ir apie nemalonius įvykius. Ji rašė, kaip giminaitis Marcijonas Radziminskis-Franckevičius nužudė Vladislovą Čižą ir „užtraukė mūsų namams didelę negarbę“.
“
Įdomybių žento rašytoje knygos dalyje mažiau.
Kai XVIII a. penkto dešimtmečio pradžioje užrašų knygutę tęsti ėmė Kazimieras Volanas, joje ėmė vyrauti schemiška informacija apie jo giminę. Įdomybių žento rašytoje knygos dalyje mažiau. Jis fiksavo, kiek vaikų pagimdė jo žmona – Teodora Ana Čižaitė-Volanienė, kokios buvo krikšto apeigos. Pasakojo apie vaikų ir žmonos mirtį 1786 metais. Politikos ir buities detalių jo užrašuose mažai.
Iš pirmo žvilgsnio tokie užrašai nėra itin įdomūs, tačiau gilinantis į juos, atsiveria daug LDK visuomenės pažinimo klodų, kurie teikia vertingos medžiagos lyčių, šeimos istorijos tyrinėtojams.
Domininkas Burba
