Castrum doloris simbolika: velionio pagerbimui, gyvųjų pamokymui

Castrum doloris (lot. liūdesio pilis) buvo vienas svarbiausių baroko epochos laidotuvių elementų. To meto kilmingųjų laidotuvės rengtos kaip viešas reginys. Žiūrovo vaizduotei paveikti buvo pasitelkiamos įvairios vaizdinės ir žodinės priemonės: velionio karstą lydinčių procesijų metu sakytos laidotuvių kalbos, pakeliui buvę namai ir gatvės puoštos gedulingomis dekoracijomis, audiniais ir iliuminacija pertvarkoma bažnyčios, kurioje šarvotas velionis, erdvė. Castrum doloris buvo bažnyčios centre statomas puošnios formos katafalkas, prie kurio vyko svarbiausios laidotuvių ceremonijos ir kurio puošyba simboline forma perteikė pagrindines atsisveikinimo ritualo temas.

Anapusinė heraldika

Kilmė buvo svarbiausias velionio pagyrimo dėmuo, o herbas, kaip velionio kilmingumo ženklas, buvo pagrindinis castrum doloris motyvas. Mirusiojo herbą dekoracijose laikydavo šventųjų globėjų figūros, heraldiniai elementai gretinti su dorybėmis arba naudoti kaip asmens ir giminės simboliai.

“

Kilmė buvo svarbiausias velionio pagyrimo dėmuo, o herbas, kaip velionio kilmingumo ženklas, buvo pagrindinis castrum doloris motyvas.

Štai 1731 m. Viešvėnų tijūno Važinskio laidotuvėms Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje castrum doloris centre buvo iš debesų besileidžiančio šv. Arkangelo Mykolo, mirusiojo globėjo, figūra. Rankoje šventasis laikė herbinį ženklą Habdanką (W formos), pavaizduotą lyg svarstyklės, kurių vienoje lėkštelėje buvo amžinybės simbolis, kitoje – dignitoriaus insignijos. Jeronimo Žabos 1765 m. laidotuvių Alšėnuose dekore viena jo herbe Koscieša (Kościesza) vaizduojama strėlė pervėrė širdį, tokiu būdu išreikšdama našlės gedulą, kita, pakilusi virš debesų, simbolizavo išėjimą iš žemiškojo gyvenimo.

Įsikūnijusios dorybės

Mirusysis turėjo būti pavydžiu gyviesiems dėl savo dorybių. Paprastai jas vaizduodavo pagrindinių krikščioniškų dorybių (išmintingumo, susivaldymo, teisingumo ir tvirtumo) personifikacijos. Jos vaizduotos moters pavidalu su būdingais atributais (teisingumas – su kalaviju ir svarstyklėmis, susivaldymas – su apynasriu, išmintingumas – su gyvate ir veidrodžiu). Dažnai buvo pabrėžiamas velionio maldingumas, gailestingumas ir dosnumas. Trakų kaštelionienės Izabelės Kotrynos Oginskienės laidotuvių dekore dosnumas pavaizduotas taip: „Dešinėje katafalko pusėje stovėjo figūra, vienoje rankoje laikanti kunigaikštienės portretą, kita dalijanti brangenybes ir pinigus vargstantiems, kairėje pusėje stovėjo „Laiko“ figūra su klepsidra ant galvos, rankose laikanti dalgį ir antkapį.“

Šlovę mirusiajam turėjo užtikrinti valstybei ir Bažnyčiai skirta veikla. Todėl laidotuvių puošyboje dažnai naudoti kariniai atributai, palyginimai su antikos herojais, parodantys tėvynės gynėjo nuopelnus. LDK kariuomenės vėliavininko Jono Felikso Šiškos castrum doloris puošė kolonos, ant kurių stovėjo figūros, laikančios ginklus ir vėliavą, o prie katafalko – šešių riterių, laikančių numirėlių galvas, simbolizuojančias nugalėtus priešus, skulptūros. Simboliais ir įrašais buvo parodoma, kaip velionis rėmė Bažnyčią.

“

Šlovę mirusiajam turėjo užtikrinti valstybei ir Bažnyčiai skirta veikla.

Štai Važinskio laidotuvėse vaizduota Švč. Mergelė Marija su rožių vainiku, rankoje laikanti tris rožes, primenanti Šv. Rožinio altoriaus Ašmenos bažnyčioje fundaciją, šalia vaizduota „Tikėjimo“ figūra ir surašytos visos tijūno Abiejų Tautų Respublikoje pastatytos ir paremtos bažnyčios.

Įmantri laidotuvių scenografija

Greta velionį ir jo šeimą šlovinančių temų buvo plėtojami susitaikymo su netektimi motyvai. Jie išryškėjo tris dienas besitęsiančioje atsisveikinimo su mirusiuoju ceremonijoje, kai kasdien būdavo pakeičiama katafalko struktūra, nuo pašlovinimo pereinant prie mirties pergalės motyvų. Šiškos laidotuvėse antrą dieną nuo katafalko viršaus ant žemės buvo nuleistas velionio portretas, virš jo pavaizduota krintanti kolona ir valstybės herbai, trečią dieną vietoj castrum doloris postamento bažnyčioje iš žemių supiltas kapas, ant kurio pastatytas paprasto darbo kryžius, kojūgaly nutapyta mirties su kastuvu alegorija. Tokia laidotuvių dekoro idėjos plėtotė atlikdavo ne tik artimųjų paguodos, bet ir didaktinę funkciją, drauge su sielovadiniais veikalais primindama, kad gedulo laikas skiriamas artimųjų apmąstymams apie mirtį, Paskutinįjį Teismą ir savo išganymą.

Kai kuriose laidotuvėse paskutinę dieną buvo paklūstama testamentuose išreikštam velionio prašymui palaidoti jį kukliai. Tuomet vietoj puošnaus katafalko statydavo paprastą karstą, atsisakydavo gausios iliuminacijos. Jono Mykolo Strutinskio, Antalieptės basųjų karmelitų vienuolyno fundatoriaus, laidotuvėse trečią dieną velionis pagal paskutinį savo norą buvo apvilktas karmelitų abitu.

Lina Balaišytė