Chodkevičiai – „naujieji lietuviai“

Istoriniuose šaltiniuose Chodkevičiai minimi vėlai, tik XV a. pradžioje, kuomet jų protėvis Chodka Jurjevičius 1422 m. Melno taikos sutartyje su Vokiečių ordinu liudijo kaip Polocko seniūnas. Tai buvo didelis pasiekimas stačiatikiui, nes pagal 1387  ir 1413 m. privilegijas bajorų teisės buvo pripažintos ir valstybines pareigybes galėjo gauti tik katalikų tikėjimo asmenys. Nežinome, kokie Chodkos nuopelnai lėmė šią išimtį, bet nuo šiol prasideda giminės iškilimo ir suartėjimo su kitais LDK didikais istorija. Chodkos sūnus Jonas (Ivanas) Chodkevičius jaunystėje tarnavo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio Krokuvos dvare, vėliau pasižymėjo gindamas Kijevą nuo totorių puldinėjimų. Šią kovą tragiškai paženklino jo mirtis 1482 m. totorių nelaisvėje, o jo žmona ir sūnus tik didelėmis LDK pasiuntinių pastangomis buvo iš jos išvaduoti. Kazimiero sprendimas patikėti Kijevo valdymą ištikimybę pademonstravusiam, tačiau kuklios kilmės Chodkevičiui, sukėlė šiame krašte ilgai viešpatavusių ir gediminaitiška genealogija besididžiuojančių kunigaikščių Olelkaičių nepasitenkinimą, kurie ironiškai Chodkevičius vadino savo buvusiais tarnais. Jono Chodkevičiaus kilimą visuomenės hierarchijos laipteliais liudijo tai, kad už jo savo dukterį išleido kitas Gediminaitis ir valdovo giminaitis – Bielsko kunigaikštis. Praėjus kelioms kartoms viskas pasikeitė – Chodkevičiai XVI a. iškilo tarp pagrindinių LDK diduomenės giminių. Chodkevičiams reikėjo pritapti prie politiškai šalyje dominuojančių lietuvių kilmės didikų.

Bažnytinės unijos užuomazgos

Pagrindinė kliūtis karjerai ilgą laiką buvo Chodkevičių išpažįstamas stačiatikių tikėjimas.

Žvelgiant didikų akimis, tai buvo šalutinė vienuolyno veiklos pasekmė. Chodkevičiams Supraslis buvo giminės ir bažnytinės politikos dalis. Nuo Jogailos ir Vytauto laikų vis atsinaujindavo iniciatyvos sudaryti Bažnytinę uniją ir nutiesti kelius katalikiškų ir stačiatikiškų tikėjimų suartėjimui. Nors oficialiu lygiu bažnyčių suvienijimas tuo metu dar neįvyko, Bažnytinės unijos idėjos rado atgarsį kai kurių stačiatikių didikų ir bajorų dvaruose.

“

Rusėniškos kilmės giminė virto lietuviška.

Nuolat bendraudami su savo bendraluomiais katalikais, jie pamažu kultūriškai pritapo jų aplinkoje. Kultūrinės integracijos pavyzdys – Chodkevičių pastatyta Supraslio cerkvė. Bizantijos stačiatikių civilizacijai svetimo gotikos stiliaus statinys atstovavo LDK paplitusiam gotikinių cerkvių tipui. Šios stačiatikių ir katalikų paribyje iškilusios cerkvės atspindėjo stačiatikių didikų siekius plėtoti unijos idėją kaip neformalią lokalinės bažnyčios savastį. Tačiau XVI a. pr. Bažnytinė unija vis dar buvo miglotos ateities perspektyva, o politinės karjeros galimybės vėrėsi plačiau. Todėl Chodkevičiams teko keisti tikėjimą. Jų konversija sutapo su Reformacijos plitimu Lietuvoje, todėl iš pradžių Chodkevičiai tapo protestantais ir tik XVI a. II p., kaip ir daugelis kitų Lietuvos didikų, perėjo į katalikybę. Rusėniškos kilmės giminė virto lietuviška. Šalia pareigybių rusėniškose žemėse jie vis dažniau ėmė valdyti Lietuvoje.

Tapatybė anapus etnoso ir religijos

1574 m. laiške Mikalojui Radvilai Rudajam Žemaičių seniūnas Jonas Chodkevičius parašo: „Mes, Lietuva“. Taip jis apibūdino Chodkevičių priklausomybę lietuvių bajorų tautai. 

“

Visi jie buvo politinės kilmingų žmonių tautos nariai, kuriems skirtinga kilmė ar net konfesija netrukdė jaustis vienos lietuvių bendrijos (kad ir kalbančios jau lenkiškai) dalimi.

Rusėniškos giminės šaknys grimzdo į užmarštį, o to meto istorikai, pradedant Motiejum Strijkovskiu, užfiksavo „genealoginį atradimą“. Pasak kronikininko, Chodkevičių protėvis buvo lietuvis Boreika, didžiojo kunigaikščio pavedimu prieš daugelį metų nukeliavęs (Albertas Vijūkas-Kojalavičius vėliau papildys, kad pasižymėjo greitu ėjimu, todėl buvo pramintas „Chodka“) valdyti į rusiškas žemes. Taip didikų savimonė prisitaikė prie pakitusio giminės statuso ir politinių aplinkybių. Chodkevičiai tapo tokiais pat lietuviais, kaip Radvilos, su kuriais jie ir konkuravo, ir giminiavosi. Vilniuje viena šalia kitos pastatytos jų rezidencijos 1600 m. net tapo vidaus karo arena, kurios metu vėliau pagarsėjęs karvedys Jonas Karolis Chodkevičius tikrinosi karo taktikos įgūdžius. Konfliktas vyko dėl paskutiniosios Slucko kunigaikštytės Sofijos Olelkaitės ir jos kraičio.

Retai tokie konfliktai peraugdavo į ilgalaikę nesantaiką. Politiniai ir visuomeniniai interesai šiuos ir kitus didikus labiau jungė, o ne skyrė, ir vertė ieškoti bendrų sprendimų. Visi jie buvo politinės kilmingų žmonių tautos nariai, kuriems skirtinga kilmė ar net konfesija netrukdė jaustis vienos lietuvių bendrijos (kad ir kalbančios jau lenkiškai) dalimi. Chodkevičiai buvo LDK piliečiai, kuriems rezidencijos tolimoje Padnieprėje (Bychovas) ar Žemaitijoje (Šaukėnai, Kretinga) buvo lygiai vertingos kaip ir valstybės centre – Vilniuje. Taip buvo ir tikėjimo klausimu. Katalikas Jonas Karolis Chodkevičius savo Bychovo pavaldiniams pastatė unitų bažnyčią, įvesdamas visiems privalomą pareigą ją lankyti. Užklupus negaliai, jis stebuklo tikėjosi atvykęs į stačiatikių piligrimystės vietą Žirovicuose, o tuo pat metu Žemaitijoje įsteigė du vėliau išgarsėjusius katalikų tikėjimo ir švietimo centrus – Kražių jėzuitų kolegiją ir Kretingos bernardinų vienuolyną. Čia jie taip pat buvo laikomi savais. XVII amžiuje žemaičiai švedus sumušusį Žemaitijos seniūną Joną Karolį Chodkevičių vadino Katkumi, dainuodami: „Mūsų Katkus labai drūts, / Tikras buvo karaliuks.“

Rimvydas Petrauskas

Literatūra: Genutė Kirkienė, LDK politikos elito galingieji: Chodkevičiai XV–XVI amžiuje, Vilnius, 2008.