„Dangaus netrokštu, pragaro nebijau“: Kasparas Bekešas ir Vilnius
Jei reikėtų surašyti žinomiausias senojo Vilniaus istorines asmenybes iš užsienio, tikrai tektų paminėti vengrų didiką ir talentingą karvedį Kasparą Bekešą (Gáspár Békés, 1520–1579). Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stepono Batoro bendražygis gimė ir užaugo tuometinėje Bekešo grafystėje, dabartiniame Vengrijos ir Rumunijos pasienyje, o XVI a. antrojoje pusėje šiek tiek pagyveno Vilniuje. Livonijos karo didvyrio viešnagė Lietuvos sostinėje buvo trumpa, bet būtent Vilnius tapo K. Bekešo amžinojo poilsio vieta, o jo atminimą dar ir šiandien tebesaugo viena iš miesto centre esančių kalvų, anksčiau vadinta Plikuoju, o nuo XVI a. pabaigos – Bekešo kalnu.
Eilinis bajoras – pretendentas į sostą
Būsimojo kario tėvai buvo Vengrijos bajorai vidutiniokai. Jie valdė kelis kaimus, viename iš jų gimė ir buvo pakrikštytas Kasparas. Nors vėliau jis skelbėsi esąs iš Korniato tuometinėje Transilvanijoje, karvedžio biografai teigia, jog jis „visa savo esybe buvo vengras ir išliko juo visą savo gyvenimą: pagal garbės suvokimą, savo klaidose, kiekviename kraujo laše“.
Karjerą K. Bekešas pradėjo tarnaudamas pažu magnatui, susigiminiavusiam su Vengriją valdžiusia dinastija. Kai magnatas mirė, Kasparas išvyko į Transilvanijos kunigaikščio Jano Zigmanto Zapolyos (Jano Zapolyos ir Izabelės Jogailaitės sūnaus) dvarą Budoje. Tapo dvaro iždininku, o vėliau vadovavo Transilvanijos politikai. Kunigaikštis net buvo numatęs, kad K. Bekešui atiteks sostas, tačiau didikai išrinko ne jį, o Steponą Batorą (1575).
Kasparui teko bėgti iš Transilvanijos, jis neteko visų savo dvarų, bet rado prieglobstį Lenkijoje. Čia vėl susidūrė su S. Batoru, kuris siekė valdyti ATR ir po įtemptos elekcinės kovos laimėjo rinkimus. Nors K. Bekešas rėmė pralaimėjusį Habsburgų kandidatą, netrukus po rinkimų S. Batoras pasiūlė susitaikyti, nes jam rūpėjo suburti į Lenkiją emigravusius vengrus. Derybos truko apie pusmetį, o joms pasibaigus mirtini priešai tapo artimais bičiuliais. Nekliudė net skirtingi religiniai įsitikinimai: S. Batoras buvo uolus katalikas, o K. Bekešas – evangelikas antitrinitorius (t. y. nepripažino krikščioniškosios trejybės sampratos).
Kasparas ir Gabrielius Livonijos kare
Nuo 1576 m. iki gyvenimo pabaigos K. Bekešas ištikimai tarnavo S. Batorui. Jis vadovavo vengrų gvardijai, kurioje, kaip manoma, buvo apie 10 tūkst. karių. Ji svariai prisidėjo prie karinės kampanijos, kurios metu S. Batorui pavyko apginti Elbingą. Už nuopelnus mūšių laukuose K. Bekešui buvo suteikta Lenkijos ir LDK pilietybė (1578), be to, jis gavo asmeninį herbą (erelio koja), Lanckoronsko seniūniją ir gerą mūrinį namą Krokuvoje. Ta pačia proga apdovanotas Kasparo brolis Gabrielius, irgi emigravęs į ATR. Jis gavo kelis dvarus ir kaimus Lietuvoje.
“
Abu Bekešai solidžiai prisidėjo sėkmingos Livonijos karo pabaigos. Tai daugiau nei pusei šimto metų apsaugojo ATR nuo pavojaus iš rytų.
Daugiausia didvyriškumo ir sumanumo broliai pademonstravo Livonijos kare (1558–1583) – kovodami su Maskvos kunigaikštyste, ypač užimant Polocką (1579). Kaip teigiama tų metų privilegijoje, Gabrielius „savo noru ir dėl teisios riteriškos prigimties nulipęs nuo arklio, nebodamas didelių pavojų, stojo prieš pat priešų pilies sienas ir su kitais ją šturmavo“. Kasparas vadovavo vengrų kariams ir artilerijai. Abu Bekešai solidžiai prisidėjo sėkmingos Livonijos karo pabaigos. Tai daugiau nei pusei šimto metų apsaugojo ATR nuo pavojaus iš rytų.
Kasparas Bekešas Vilniuje
“
Viena iš legendų apie K. Bekešą pasakoja, kad gulėdamas mirties patale Gardine jis sušuko: „Coelum non curo, inferos non timeo“ (dangaus netrokštu, pragaro nebijau). Labai tikėtina, kad šis epizodas susijęs su K. Bekešo antitrinitoriškomis nuostatomis – dėl jų kunigai nesutiko laidoti jį kapinėse, tad galiausiai karvedys amžinojo poilsio atgulė ant Plikojo kalno viršūnės.
Livonijos karo didvyris K. Bekešas Vilniuje pirmąsyk apsilankė 1579 m. kovo pradžioje kartu su S. Batoru. Būtent Vilniuje buvo rengiamas Polocko apgulties planas. Šie darbai užtruko iki birželio pabaigos, tad LDK sostinėje vengrų karvedys praleido ne mažiau kaip keturis mėnesius.
Netrukus, tų pačių metų rudenį, K. Bekešas dar kartą užsuko į Vilnių – vėl, beveik neabejotina, su ATR valdovu, tačiau šįkart po pergalės viename iš mūšių prieš maskvėnus. Nugalėtojams Vilniuje buvo organizuota triumfo eisena ir iškilmingas sutikimas, tačiau K. Bekešas mieste neužsibuvo ir išvyko į Gardiną. Ten lapkričio 7 d. netikėtai mirė. Galbūt sveikatą pakirto karo žygiai, o galbūt karvedys paprasčiausiai persišaldė.
Viena iš legendų apie K. Bekešą pasakoja, kad gulėdamas mirties patale Gardine jis sušuko: „Coelum non curo, inferos non timeo“ (dangaus netrokštu, pragaro nebijau). Labai tikėtina, kad šis epizodas susijęs su K. Bekešo antitrinitoriškomis nuostatomis – dėl jų kunigai nesutiko laidoti jį kapinėse, tad galiausiai karvedys amžinojo poilsio atgulė ant Plikojo kalno viršūnės. Sakoma, kad šią vietą parinkęs pats S. Batoras, nes kapas virš miesto iškilusiame kalne – tarsi padėka ir paminklas drąsiam karo žygio dalyviui. Šalia palaidotas Kasparo brolis Gabrielius.
Kapą žymėjo bokštas
Ant Bekešų kapo ne vėliau kaip 1592 m. iškilo aštuoniakampis 20 metrų aukščio bokštelis. Legendose teigiama, kad viduje buvo iškalti tokie K. Bekešo žodžiai:
XIX a. pirmojoje pusėje paminklinis bokštelis dar stovėjo, bet kalną vis labiau plovė Vilnelė. Galiausiai 1841 m. bokštas visai sugriuvo. Po akmenų krūva rasta kaukolė su geltono aksomo kepure pateko į Senienų ir archeologijos muziejų Vilniuje, bet vėliau neaiškiomis aplinkybėmis dingo.
Nuo lingvistikos iki acid jazz
Lietuvių kalboje Bekešo asmenvardis tapo bendriniu žodžiu, reiškiančiu vengriško stiliaus kepuraitę (bekešką) arba viršutinį vyrišką drabužį. Juos dėvėjo pasiturintys bajorai. Be to, Lietuvoje yra keliasdešimt asmenų, turinčių Bekešų ir Bekešių pavardes ir keli Bekešų arba Bekešių kaimai.
Įdomybė
Greičiausiai XVIII a. apie K. Bekešą pradėtos kurti vilnietiškos legendos. Vienoje jų pasakojama, kad Kasparas kasryt raitas užjodavęs ant stataus ir pavojingo kalno viršūnės ties Vilnele, ten šaukdavęsis Apvaizdos, vėliau leisdavęsis žemyn ir nuolat girdavęsis esą jam padedąs velnias. Kai Viešpaties kantrybė trūkusi, narsuolis nuvirtęs nuo žirgo ir nuriedėjęs į upę. Kadangi eretiko kūno neįsileidusios nė vienos Vilniaus kapinės, karalius įsakęs palaidoti savo bičiulį ant tos pačios lemtingosios kalvos, kurią imta vadinti Bekešo kalnu.
Anot mažiau žinomo šios legendos varianto, Kasparas į kalną jojęs tris kartus, nes taip siekęs atkreipti vienos merginos dėmesį. Trečiasis kartas buvęs lemtingas – raitelis nukritęs ir užsimušęs.
Legendiniai pasakojimai ypač plito XIX a., juos kurstė dar tebestovintis paminklas.
Kasparo Bekešo asmenybe domėtasi net sovietmečiu: kai kuriuos vengrų kario teiginius pasitelkė ateizmo propaganda, vadinusi Kasparą „ateizmo pirmtaku“.
Vengrų didikas minėtas enciklopedinėse žinutėse, mokslo darbuose, lietuviškoje poezijoje ir prozoje, o 2003 m. Vilniuje susikūrė grupė „Bekešo vilkai“, atliekanti funk ir acid jazz stilių muziką. 2010 m. apie garsųjį vengrą susuktas dokumentinis filmas „Kasparas Bekešas“.
Raimonda Ragauskienė
