Dovis ir vainikinė: ar galėjo bajorė bastytis?
LDK įstatymai moterims nesuteikė vienodų su vyrais teisių, tačiau garantavo joms turto paveldėjimo ir valdymo teisę. Nors Mykolas Lietuvis, 1550 m. Žygimantui Augustui dedikavęs savo veikalą „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“, piktinosi, jog lietuvės „viešpatauja daugeliui vyrų: vienos – valdydamos valsčius, miestus, dvarus, kitos – gaudamos pelną, trečios – paveldėjimą (…), gyvena nežabotą gyvenimą, įkyrėdamos valdiniams“, bet iš esmės teisingai nurodė moterų laisvių priežastį – Pirmąjį Lietuvos Statutą (PLS), kuriame iš tiesų buvo įrašytas „įstatymas, leidžiąs žmonoms, kaip atlyginimą už kraitį, gauti tam tikrą paveldėjimo dalį“. Bajorių turto institutai buvo trys: kraitis, dovis ir vainikinė. Dar 1447 m. Kazimiero privilegija užtikrino ne tik sūnų, bet ir dukterų teisę paveldėti tėvoniją. Tačiau merginos šią teisę praktiškai realizuodavo gaudamos kraitį, kuris tapo dukterų tėvonijos paveldėjimo forma. Kraitį atnešusi žmona įgydavo tam tikras savo turto apsaugos naujoje šeimoje garantijas, kurias iš pradžių užtikrino papročių, o vėliau – rašytinė teisė.
Privaloma vestuvių „dovana“
Dovis (dotalicium, вено) – LDK privilegijuoto luomo ištekėjusios moters turtas, materiali vyro kompensacija (atsilyginimas) už atsineštą kraitį. Jis, kartais šaltiniuose vadinamas skirtine (rusėniškai опрaва), susidėjo iš žmonos kraičio ir vyro užrašyto priedovio (привенок).
“
Lietuvos istorijos šaltiniuose dovio terminas pirmąkart sutinkamas 1401 m. Vytauto akte apie anksčiau žmonai Onai užrašytą dotalicii.
Įdomybė
Moterų turtines teises LDK gynė įstatymai: našlė jai priklausantį dovį (moters turtą, susidedantį iš kraičio ir vyro užrašyto priedovio) galėjo prarasti tik pažeidusi Trečiajame Statute nustatytą 6 mėnesių gedulą, per kurį jai buvo draudžiama ištekėti „dėl vaisiaus [tėvo] nustatymo“. Taip pat dovį prarasdavo našlė, ištekėjusi už neprivilegijuoto luomo vyro be giminių sutikimo.
Europos alodinės struktūros visuomenėse susiklostę teisiniai papročiai užtikrindavo našlės fizinę egzistenciją, o daugelio šalių teisynuose buvo įteisinta vestuvių dovanos (donatio propter nuptias) norma. Atsilyginimas už kraitį buvo žinomas ir prūsams. Tai leidžia spėti, kad ir lietuvių žemėse gyvavo atsilyginimo už kraitį paprotys, kurio juridinį įteisinimą galėjo paspartinti lenkų teisės pavyzdys, nors labiausiai tikėtina verbalinė lenkiško termino (wiano═вено) recepcija. Dovio instituto plėtrą ir bajorių turtinę padėtį įtakojo LDK valdovo teisėkūros veikla bei teismų praktika. Lietuvos istorijos šaltiniuose dovio terminas pirmąkart sutinkamas 1401 m. Vytauto akte apie anksčiau žmonai Onai užrašytą dotalicii. Juridiškai teisę užrašyti dovį žmonai LDK bajorams suteikė 1413 m. Horodlės privilegija. Iš pradžių dovio užrašymo forma ir dydis priklausė nuo vyro valios, bet XVI a. pr. šią procedūrą ėmė reguliuoti valstybė. Pirmąkart dovio užrašymo tvarką nustatė tik 1509 m. specialūs Ponų tarybos nuostatai, o dovio sudėtį – ir Lietuvos Statuto atitinkami „moterų“ skyriaus straipsniai: dovis – dviguba žmonos kraičio suma, garantuota jaunikio nekilnojamu turtu (žeme), tačiau negalėjusi viršyti 1/3 jo dvarų vertės. Kadangi tik Trečiajame Statute buvo griežtai apibrėžtas kraičio sudėtinių dalių turinys (pasoga – grynieji pinigai, brangenybės, auksas ir pan; išranga – apdarai, namų apyvokos daiktai, patalynė ir kt. kilnojamas turtas), todėl V skyriaus 1straipsnyje buvo patikslintas ir dovio dydis: dviguba pasogos suma plius vienguba išrangos vertė.
Nors visą šeimos turtą valdė vyras, įstatymai varžė jo teisę disponuoti žmonos doviu be jos sutikimo. Vyrai dažnai bandydavo jį gauti, todėl Antrasis ir Trečiasis Statutai jau reikalavo, kad žmona tokį sutikimą patvirtintų asmeniškai pareigūno akivaizdoje. Nors dovio užrašymus vyrai dažnai pateikdavo kaip savo dosnumo ir meilės žmonai įrodymą, įstatymas įpareigojo nuotakos tėvą išreikalauti šio turto užrašą iš būsimo žento vestuvių dieną arba išvakarėse, t. y. dovio užrašymas nebuvo tik vyro malonė. Trečiasis Statutas, siekiant dar labiau sugriežtinti žmonos ir našlės turto apsaugą, reikalavo dovio užrašymo dokumentą (лист веновный) įrašyti į atitinkamo pavieto žemės teismo knygas.
Nepasirūpinus vyrui, už „vainikėlį“ kompensuos valstybė
Našlės (ypač bevaikės) statusą lėmė tai, ar vyras buvo jai užrašęs dovį. Įdovinta (dotuota, венованая) bajorė laisvai disponavo tik savo kraičiu (testamentu galėjo jį bet kam palikti), o priedovis turėjo atitekti dovį užrašiusio vyro turto paveldėtojams (pirmiausia – vaikams). Tačiau įdovintos našlės padėtis buvo stabili ir užtikrinta.
“
Skyrybų dėl vyro kaltės atveju moteris visą dovį išsaugodavo, o skiriantis dėl savo kaltės – prarasdavo.
Našlės padėtis (sedes viduali, вдовий столец) ir reiškė, kad ji, jei neištekėjo dar kartą, valdo (laikinai, iki sūnų pilnametystės) visą šeimos turtą. Velionio giminės galėjo ją išvyti iš dvarų tik teisme įrodę našlės nesugebėjimą valdyti ūkį. Tačiau ir tuomet dovis likdavo jos nuosavybe iki gyvos galvos. Našlė galėjo jį prarasti tik pažeidusi Trečiajame Statute nustatytą 6 mėnesių gedulą, per kurį jai buvo draudžiama ištekėti „dėl vaisiaus [tėvo] nustatymo“. Taip pat dovį prarasdavo našlė, ištekėjusi už neprivilegijuoto luomo vyro be giminių sutikimo. Tuo tarpu našlė, ištekėjusi už bajoro, dovinius dvarus privalėjo palikti pirmojo vyro paveldėtojams, kurie jai atlygindavo jų piniginę vertę („išpirkdavo“). Skyrybų dėl vyro kaltės atveju moteris visą dovį išsaugodavo, o skiriantis dėl savo kaltės – prarasdavo. Jei santuoka panaikinama dėl nuo sutuoktinių nepriklausiusių priežasčių, priedovis likdavo vyrui, o kraitis – moteriai.
Nors įstatymai gynė ir neįdovintos našlės interesus (iki gyvos galvos leidžiama valdyti lygią su sūnumis, o bevaikei – 1/3 mirusio vyro dvarų dalį), tačiau ištekėjusi antrąsyk pagal Antrąjį ir Trečiąjį Statutus ji galėjo iš paveldėtojų gauti tik vainikpinigius, t. y. vadinamąją vainikinę (crinile, crinale, венец) – 30 kapų grašių.
“
Į vainikinę galėjo pretenduoti tik pirmąkart našle tapusi bajorė, todėl vainikpinigiai kartais buvo vadinami „panelės vainikine“, t. y. tai buvo kompensacija už „vainikėlį“.
Jei velionio dvaro piniginė vertė buvo mažesnė, našlė įgydavo teisę iki gyvos galvos naudotis 1/4 jo dalimi. Trečiasis Statutas, palikęs galioti šią normą, apkarpė neturtingiausių našlių teises, leisdamas paveldėtojams išpirkti už vainikinę paskirtą 1/4 dvarelio dalį, našlei sumokant tik pusę dalos vertės sumos. Į vainikinę galėjo pretenduoti tik pirmąkart našle tapusi bajorė, todėl vainikpinigiai kartais buvo vadinami „panelės vainikine“, t. y. tai buvo kompensacija už „vainikėlį“. Kita vertus, vainikinė – iš esmės tas pats dovis, tik ne vyro užrašytas, o valstybės įstatymu paskirtas. Todėl kasdienybėje (net teismų dokumentuose) moterys vainikinę dažnai vadino doviu, nors Lietuvos Statute šie turto institutai ir jų terminai griežtai atskirti.
Ne tik Statutas, bet ir teismų praktika liudija, jog bajoriškoji visuomenė savo luomo moterų nepalikdavo likimo valiai. Štai 1542 m. nagrinėjant vieną bylą paaiškėjo, kad miręs bajorės Barboros Povilienės vyras ne tik jai neužrašė dovio, bet net neatidalijo savo turto nuo motinos ir brolio, t. y. teisiškai nevaldydamas savo tėvonijos, jis negalėjo garantuoti žmonos kraičio. Velionis net ir gyveno pas žmoną (matyt, kaip užkurys). Teisėjai, motyvuodami tuo, kad velionis nebuvo atsidalijęs, o vaikų jie neturėjo, našlei nesuteikė net laikinos teisės valdyti bent dalį vyrui priklausiusios tėvonijos, tačiau leido jai gyventi kartu su anyta ir dieveriu iki gyvos galvos arba kol vėl ištekės, t. y. garantavo stogą virš galvos. Ir kitos bylos teisėjai, pareiškę didžiulę nuostabą dėl marčios išvarymo iš uošvių namų („neteisėtas dalykas, kad bajorė turėtų bastytis“), patvirtino visuomenės nuostatą – bajorė negali likti benamė.
Irena Valikonytė
V. Andriulis, Lietuvos statutų (1529, 1566, 1588) šeimos teisė, Vilnius, 2003; I. Valikonytė, The Venets of Noblewomen in the Grand Duchy of Lithuania, in Lithuaniae Historical Studies. 2, Vilnius, 1997, p. 97–107.
