Elenos pagrobimas Spartoje ir Lietuvoje
1636 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus žemutinėje pilyje pastatyta pirmoji Lietuvoje opera – „Elenos pagrobimas“. Ji parašyta pagal viduramžiais ir vėliau populiarų graikų mitą apie Trojos karą, kilusį po to, kai Trojos princas Paris pagrobė Spartos karaliaus Menelajaus žmoną Eleną.
Tas pats pavadinimas tiktų kalbant ir apie „lietuviškąją Eleną“ – didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio žmoną ir jos likimą: ji irgi buvo pagrobta, ir dėl to Maskva pradėjo kartą su LDK.
Didžioji kunigaikštienė – atskalūnė
Elena ištekėjo už Aleksandro Jogailaičio 1495 metais. Ji buvo Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III duktė. Ši santuoka planuota dar tuomet, kai tebebuvo gyvas Aleksandro tėvas Kazimieras Jogailaitis. Tikėtasi, kad vedybos užtikrins valstybių ir dinastijų bendrystę ir taiką. Jos įvyko nepaisant rimtų trukdžių: Aleksandras turėjo išsirūpinti popiežiaus leidimą, o Elenos tėvas dukrai griežtai uždraudė priimti katalikybę.
“
1501 m. Aleksandras tapo Lenkijos karaliumi, tačiau stačiatikė Elena nebuvo karūnuota. Ji atvirai vadinta „karaliene atskalūne“.
1501 m. Aleksandras tapo Lenkijos karaliumi, tačiau stačiatikė Elena nebuvo karūnuota. Ji atvirai vadinta „karaliene atskalūne“. Visa tai nebuvo itin svarbu, kol Aleksandras buvo gyvas. Tačiau 1506 m. rugpjūtį jam mirus bevaikė trisdešimtmetė Elena atsidūrė savotiškoje izoliacijoje. Ji buvo sukaupusi daug turtų ir turėjo gerai funkcionavusį institucinį dvarą, tačiau gyveno valstybėje, su kuria jos tikras brolis Vasilijus III (valdęs Maskvoje nuo 1505 m.) be paliovos kariavo. Negana to, formaliai ji tebebuvo Lietuvos didžioji kunigaikštienė.
Mėginimas Eleną suvilioti
Vasilijus III rezgė planus išvilioti Eleną į Maskvą. 1512 m. jo diplomatai vyko pas Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Senąjį į Poznanę, o grįždami aplankė Eleną, tuo metu gyvenusią Bielsko pilyje. Pasak Bernardinų kronikos, ten ji „už pilies, greta rusėnų bažnyčios, […] su maskvėnų pasiuntiniais turėjo klastūniško susirinkimo pokalbį, kad su visais savo turtais norėtų į Maskviją išvykti ir kad pirma į Breslaujos pilį išjotų ir ten su turtais bei visomis savo pilimis ją [Vasilijus] globon paimtų“.
Bernardinų vienuolynui brangenybes, svarbius dokumentus ir kitas vertybes buvo patikėjusi toli gražu ne vien Elena. Didikas Albertas Goštautas 1525 m. rašė: „Ten, po Bernardinų vienuolyno skliautais, buvo viso krašto lobiai.“
Elenos pagrobimas
Žinia apie Elenos viliojimą pasiekė įtakingiausio LDK didiko Mikalojaus II Radvilos ausis. Informaciją nutekino viena Elenos virtuvininkė, kurią jos ponia prieš tai paniekino. Radvila – Vilniaus vaivada ir valstybės kancleris – negalėjo nereaguoti į naujieną. Juk jei Elenos turtai atitiktų jos broliui Vasilijui III, nemaža jų dalis būtų išleista finansuoti karą prieš LDK.
Pasak Bernardinų kronikos, Radvila perspėjo Eleną, kad ji nemėgintų sprukti. Toji „moterišku ūmumu užkurta, ėmė prieš ponus siusti“. Dėl to Radvila pasikvietė keturis didikus ir liepė jiems pasirūpinti, kad Elena nepabėgtų į Breslaują ir neišsiųstų savo turtų. Didikai „paėmę karalienę už rankovės iš Skaisčiausios [Dievo Motinos cerkvės] išvedė, įsodino į roges, nuvežė į Trakus, iš Trakų – į Birštoną ir Stakliškes, o visus jos žmones išsiuntė atgal.“
Tai Vasilijui III tapo pretekstu atnaujinti karą prieš Lietuvą. 1512 m. vasarą maskvėnai apgulė (tąkart nesėkmingai) Smolenską.
Tų pačių metų pabaigoje Elena vis dėlto iškeliavo į Breslaują, kur turėjo būti švenčiamos „kažkokios kilmingos panelės“ vestuvės. Į Vilnių ji nebegrįžo – mirė 1513 m. sausio 25 dieną. Ir maskvėnų, ir bernardinų šaltiniai kalba apie kunigaikštienės nunuodijimą. Įtarimų šešėlis krito, be kita ko, ir ant Mikalojaus II Radvilos. Jis, anot kronikininko Jonas iš Komorovo, kartu su kai kuriais kitais ponais norėjo Elenos turtus pasilikti sau.
Lobynas atiteko Žygimanto Senojo iždui
Vilniaus bernardinai įtarė, kad jų vienuolyne saugomi Elenos turtai vykstant karui gali prišaukti bėdų. Todėl 1513 m. pradžioje paprašė, kad velionės lobynas būtų surašytas ir išgabentas į Vilniaus pilį. Turtų, pasak kronikos, būta daugybės. Per visą dieną trys raštininkai sugebėjo surašyti tik vienos skrynios turinį. Joje buvo „šešiolika tūkstančių kapų plačiųjų grašių ir du tūkstančiai aukso florinų“. Kitoje skrynioje – „grynas auksas lydiniais, brangenybės ir daugybė grandinių bei šešiolika gryno aukso diržų, apie keturi šimtai brangių žiedelių, keturios poros […] aulinukų iš deimantų ir brangakmenių […]; netoli trisdešimties mažų dėželių, vienos sidabrinės, kitos paauksuotos, vienos iš berilo, kitos iš įvairių akmenų bei metalų, kuriose buvo lydiniai ir tiaros brangiausios“.
Žygimantui Senajam parvykus į Vilnių, lobynas buvo perduotas jam. Turtus gabeno du vežimai, traukiami šešiolikos arklių.
Galiausiai auksas ir sidabras atsidūrė pinigų kalykloje ir virto monetomis. Labai tikėtina, kad dalį jų Žygimantas Senasis panaudojo finansuodamas LDK kariuomenę, kuri praėjus keliems mėnesiams (1514 m. rugsėjo 8 d. ties Orša) įveikė maskvėnų pulkus.
Karolis Čižauskas
