Girtuokliavimas

Skysčių fermentavimo būdu gaminamas alkoholis žinomas daugelyje žemynų ir kultūrų dar nuo akmens ir bronzos amžių. Pirmas žinias apie baltų kraštuose vartojamus alkoholinius gėrimus pateikia IX a. pab. Vyslos žemupyje lankęsis anglosaksų keliautojas Vulfstanas: „Karaliai ir diduomenė geria kumelių pieną, neturtingieji ir vergai geria midų.“

Ar lietuviai gėrė alų?

Gyvulininkystės produkto (kumelpienio) ir miškininkystės gaminio (midaus) išryškinimas rodo, kad alkoholinių gėrimų vartojimas buvo socialinio statuso ženklas. Kumelpienio svarba prūsų diduomenei rodo, kad ženkliu jos pragyvenimo ir turto šaltiniu buvo gyvulių bandos, o midaus svarba neturtingųjų dietai rodo, kad jiems aktualios buvo miško gėrybės. Iš Vulfstano pasakymo, kad prūsai „alaus nedaro, bet yra daug midaus“, galima daryti išvadą apie midaus persvarą prieš alų. Bet negalima daryti išvados, kad prūsai (kaip ir kiti baltai) nemokėjo gaminti alaus. Alų jie gamindavo, bet vartodavo taupiai ir kultiniams tikslams: „Yra aisčių giminė, kuri sugeba gaminti šaltį. Todėl ten numirėliai ilgai guli, o nepūva, kadangi jie juos įšaldo. Pristatydami du indus, pripiltus alaus arba vandens, jie padaro, kad abu įšala, ar tai būtų žiemą, ar vasarą.“ Ribotą alaus vartojimą galima paaiškinti tuo, kad grūdinės kultūros IX a. buvo brangios, jų nevertėjo naudoti alaus gamybai. Nuo XV a. prūsų žemėse dažnai minimas alus rodo ir Vokiečių ordino vykdytos kolonizacijos nulemtą žemdirbystės pažangą, ir mados gerti alų paplitimą.

Baltų girtuoklystės paprotys

Ir vikingai, ir baltai per puotas daug valgė bei gėrė. Petras Dusburgietis, aprašydamas prūsų papročius, pažymi: „Turi paprotį lažintis, jog vaišėse visi gers po lygiai ir be saiko, todėl svečiui namiškiai siūlo gerti su tokia sąlyga, kad, jiems štai žodį tesėjus ir štai tokį saiką išgėrus, ir svečias privaląs tiek pat išgerti; tokios gėrynės taip ilgai tęsiasi, iki nusigeria visi: svečias su namiškiais, žmona su vyru, sūnus su dukterimi.“ Tokie pagoniški prūsų papročiai tęsėsi net ir tada, kai jie tapo krikščionių šeimininkų pavaldiniais. Progų gausiai gerti atsirasdavo ir per vestuves, krikštynas ar šermenis. 

Progų gausiai gerti atsirasdavo ir per vestuves, krikštynas ar šermenis.

Tokie dalykai nepatiko ne tik krikščioniškos moralės sargams (dvasininkams), bet ir pasauliečiams – ekonomiškai mąstantiems vokiečiams. Pastebėta, kad besaikis puotavimas ypač didelę žalą daro valstiečiams. Todėl buvo ribojamas alkoholio vartojimas. 1427 metais Sembos vyskupas Michaelis Junge nurodė, kad prūsai, „švęsdami vestuves, teneišgeria alaus daugiau negu šešias statines.“ Tų pačių metų Žemutinės Prūsijos krašto potvarkyje skelbti panašūs dalykai: „Per šermenis, kurias prūsai mėgsta kelti, negalima daugiau kaip vieną statinę alaus išgerti.“ Panašūs parėdymai nebuvo tik to meto naujiena, bet tai, kad juos reikėjo vis atnaujinti, rodo, kaip sunkiai vyko tradicinės visuomenės „disciplinavimas“.

Besaikio lėbavimo kaina

Kai prūsai turėjo valdžią, kuriai rūpėjo jų sielos ir kūno sveikata, pagoniškoje Lietuvoje vietiniai gyventojai galėjo nesivaržydami praktikuoti baltiškus gėrimo papročius. Šiuo požiūriu lietuviai nuo prūsų neatsiliko. XIII amžiaus pab. lietuvis vardu Pelužis nusprendė atkeršyti už įžeidimą vienam lietuvių kunigaikščiui.

Kai prūsai turėjo valdžią, kuriai rūpėjo jų sielos ir kūno sveikata, pagoniškoje Lietuvoje vietiniai gyventojai galėjo nesivaržydami praktikuoti baltiškus gėrimo papročius.

Perbėgęs pas kryžiuočius ir, gavęs „vyrų, labai įgudusių plėšikauti“, slapčiomis grįžo prie savo skriaudėjo sodybos, kur „užtiko ten sukviestus į vestuves beveik visus Lietuvos karalystės kilminguosius kaimynus; kai šie, iš seno papročio nusigėrę, sugulė pailsėti, užpuolė juos ir nužudė 70 kunigaikščių drauge su namų šeimininku, neskaitant kitų žmonių, kurių ten buvo daugybė“. Panaši tragedija pasikartojo šiaurės rytų Lietuvoje 1373 metais: „Tais pačiais metais per Velykas (balandžio 17 d.) Mintaujos komtūras pasiuntė aštuonis plėšikus, kurie viename lietuvių kaime, į kurį jie užėjo, rado vaišėse 60 žmonių ir kartu su namu sudegino, tačiau du paėmė į nelaisvę ir atsivedė.“ Tai, kad žudikams niekas rimčiau nepasipriešino, rodo ne tik elementaraus budrumo stoką, bet ir bendrą visų „savų žmonių“ gėrimo paprotį. Tokie renginiai stiprindavo bendrumą ir solidarumą, bet kartais dėl to tekdavo brangiai sumokėti.

Girtų valdovų siautėjimas

Alkoholį vartojo ir Lietuvos valdovai. Dar Mindaugas Livonijos ordino magistrui Andriejui Štiriečiui iškėlė puotą, kurioje „nieko nebuvo pamiršta, kuo pagerbti reikalinga, vaišinant kilnius svečius“. 1364 metais Gardino kunigaikštis Patrikas „kalbėjosi su Ordino maršalu, atsivedęs moteris su vaikais, vaišindamas rusų papratimu alumi ir midumi“. Tokį vaišingumą pralenkė Algirdas, kuris 1377 m. kryžiuočiams užpuolus Vilnių „kviečia Ordino maršalą, didįjį komtūrą, idant jam tą garbę padarytų, paragautų jo valgymo ir gėrimo. Ir su jais taip pat buvo Giunteris iš Hohenšteino, Kacenelbogeno grafas Eberhardas ir daug kitų kilmingųjų, kurie visi gyrė [Algirdo] dvarą.“

Įdomybė

Baltų audringos girtuoklystės paprotys minimas ne viename šaltinyje. Lietuvoje bene labiausiai triukšmingomis puotomis garsėjo Algirdo sūnus Skirgaila: pasigėręs jis švaistydavosi šaltaisiais ginklais taip, kad ne vienas sugėrovas nukentėdavo. Laimei, Skirgaila turėjo praktinės chirurgijos patirties ir pats žaizdas nepriekaištingai sutvarstydavo.

Bene labiausiai triukšmingomis puotomis garsėjo Algirdo sūnus Skirgaila: pasigėręs jis švaistydavosi šaltaisiais ginklais taip, kad ne vienas sugėrovas nukentėdavo. Laimei, Skirgaila turėjo praktinės chirurgijos patirties ir pats žaizdas nepriekaištingai sutvarstydavo.

Taigi duomenys rodo, kad „šventuoju melu (pia fraus)“ galima laikyti rusų metraštininko žinias apie Algirdą, kuris esą „negėrė nei alaus, nei midaus, nei vyno, nei rūgščiosios giros“. Toks Algirdo blaivininko įvaizdis, kaip didaktinė priemonė, buvo skirtas šiaurės rytų Rusios kunigaikščiams, kuriems alkoholinių gėrimų vartojimas buvo neatsiejama gyvenimo dalis.

Darius Baronas