Apšvietos klebonas

XVIII amžius pasiūlė naują religingumo suvokimą, kuris turėjo atitikti racionalias Apšvietos epochos nuostatas. Didžiulę įtaką bažnytinio gyvenimo permainoms turėjo popiežius Benediktas XIV (1675–1758), pradėjęs dvasinio ir konfesinio gyvenimo reformas. Pastarosios turėjo įtakos Žemaičių ir Vilniaus vyskupams, kurie pradėjo savo vyskupijų struktūrinius pertvarkymus.

Klebonas turėjo tapti artimu žmogumi, didžiausiu autoritetu ir patarėju, parapijos gyvenimo organizatoriumi ir jos sergėtoju.

Po tokių permainų vyskupas galėjo sėkmingiau administruoti savo valdas, o tikintieji – lengviau pasiekti Bažnyčios viršūnes. Toks sprendimas padėjo klostytis kokybiškai naujiems tikinčiojo ir ganytojo tarpusavio santykiams. Tas, kuris skelbė Dievo žodį, jau nebuvo toks tolimas ir nepasiekiamas, o jo ištartas žodis – šaltas, rūstus ir nesuprantamas. Klebonas turėjo tapti artimu žmogumi, didžiausiu autoritetu ir patarėju, parapijos gyvenimo organizatoriumi ir jos sergėtoju. Taip buvo formuojamas katalikiškos Apšvietos klebono tipas, turėjęs aktyviai veikti agrarinėje Lietuvos ir Lenkijos visuomenėje, būti patikimu vyskupo vietininku kaimo vietovėse. Parapija tapo žemiausia ne tik bažnytinės, bet iš dalies ir valstybės administracijos grandimi.

Naujos bendruomenės ašis

„Savo parapijoje stengiausi, kiek įmanoma, edukacijos būdą palengvinti taip, jog šis neštų tikrą Apšvietą“, – rašė Juozapas Kazimieras Kosakovskis (Józef Kazimierz Korwin Kossakowski; 1738–1794). Sutvarkęs Jonavą jis puikiai reprezentavo Apšvietos klebono tipą. Jis nutiesė traktą (didelį kelią) iš Skarulių į Jonavą, mokymo reikalus patikėjo kunigams marijonams, mieste pastatė bažnyčią.

Įdomybė

XVIII a. reaguodama į Apšvietos mintį Bažnyčia suformavo naują klebono tipą. Vietoje rūstaus ir nepasiekiamo pamokslininko atsiranda artimo ganytojo idealas: „Geras klebonas yra angelas žemėje, svarbiausia, kad būtų daugiau žmogumi išmintingu negu mokytu, nebūtų gobšus, tingus […] žodžiu, jis turi būti pavadintas tėvu, draugu ir mokytoju toje krašto dalyje, kurioje gyvena.“

Jau tapęs Livonijos vyskupu jis teigė, kad „geras klebonas yra angelas žemėje, svarbiausia, kad būtų daugiau žmogumi išmintingu negu mokytu, nebūtų gobšus, tingus […] žodžiu, jis turi būti pavadintas tėvu, draugu ir mokytoju toje krašto dalyje, kurioje gyvena“. Taip jis rašė savo apysakoje „Kunigas klebonas“, kurioje iškėlė klebono, kaip parapijos religinio ir socialinio gyvenimo organizatoriaus, svarbą ir auklėtojo autoritetą.
Panašiai savo Povilavos Respublikoje (1769–1795) tvarkėsi ir Povilas Ksaveras Bžostovskis (Paweł Ksawery Brzostowski, 1739–1827). Jis pastatė valstiečiams specialų namą, kuriame buvo skaitomos knygos ir vyko pokalbiai jų apšvietos labui.

1764 m. Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis (1729–1794) įsakė vyskupijos dvasininkams smulkiai aprašyti savo parapijos turtą ir išsiuntinėjo anketas, kurių 33 punktai apėmė bažnytinius pastatus, parapijos lėšas, ligonines, filijas bei parapijos valstiečių skaičių. Turėjo būti pateiktos ir kai kurios topografinės žinios. Tokio pobūdžio informaciją klebonai ir dekanai privalėjo siųsti kasmet. Tai nebuvo griežtas Bažnyčios hierarchijos kišimasis į parapijos reikalus ar kieta vyskupo kontrolė. Šitokia „anketinė inventorizacija“ kūrė naują vyskupijos valdymo sistemą. Parapijų pristatyti duomenys leido susidaryti aiškų, neiškreiptą žemiausios bažnytinės pakopos gyvenimo vaizdą.

Apšvieta, vilkinti sutaną

Naujoviškas Vilniaus diecezijos sutvarkymas buvo vyskupijos konfesinio ir visuomeninio gyvenimo struktūrizavimas, svarbiausių institucijų kūrimas ir bendro darbo racionalizavimas. Panašiai tvarkytis pradėjo ir kiti Lietuvos bei Lenkijos vyskupai. Tokios sveiku protu ir sausa buhalterine apskaita pagrįstos vyskupijų valdymo formos sutapo su septintame dešimtmetyje pradėta naujo valstybinio gyvenimo modelio propaganda ir Abiejų Tautų Respublikos administracinės minties naujovėmis.

Bandymai sinchroniškai reformuoti bažnytinę ir pasaulietinę sferas liudija apie vieningą jų kilmės šaltinį – Vakarų Europoje subrendusį Apšvietos epochos valstybinį elitą, kuris pradėjo ilgai trukusią naujos ideologijos sklaidą, nukreiptą į kitus visuomenės sluoksnius.

Bandymai sinchroniškai reformuoti bažnytinę ir pasaulietinę sferas liudija apie vieningą jų kilmės šaltinį – Vakarų Europoje subrendusį Apšvietos epochos valstybinį elitą, kuris pradėjo ilgai trukusią naujos ideologijos sklaidą, nukreiptą į kitus visuomenės sluoksnius. Šioje intelektualinėje distancijoje nematomą persvarą laikinai įgijo tradiciškai stiprios bažnytinės organizacijos visetas, nors katalikų dvasininkai ATR tesudarė apie 0,43% visuomenės. Toks pranašumas buvo ne politikos faktorių ar geografinių parametrų problema, o veikiau intelekto klausimas. Bažnyčios veikėjai buvo labiau įgudę, disciplinuoti ir išsilavinę. Šviesių ir mąstančių žmonių netrūko nei valstybinėse tarnybose, nei Stanislovo Augusto dvare, tačiau šiuo atveju derėtų kalbėti apie teorinę mintį ir principus, o ne apie faktus. Štai kodėl vėliau nemažai Bažnyčios veikėjų aktyviai dalyvavo XVIII a. paskutinio ketvirčio politiniuose įvykiuose, rengė įvairius teisinius ir edukacinius dokumentus, kūrė naujas valstybines institucijas ir ruošė didžiųjų reformų projektus.

1763 m. buvo pradėta pertvarkyti Vilniaus vyskupijos kunigų seminarija. Pasak J. K. Kosakovskio, „seminarijoje klierikų skaičius per mažas mūsų plačiai vyskupijai, gyvenamosios patalpos per ankštos, o teologijos mokymas ir apeigos – ne be priekaištų“. 1765 metais seminarijai pradėjo vadovauti vienuoliai misionieriai, pagarsėję kaip geri ir uolūs jaunųjų dvasininkų auklėtojai. Ne veltui iš 34 seminarijų Lietuvoje ir Lenkijoje 18 priklausė misionieriams. Struktūrinius kunigų lavinimo įstaigos pokyčius lydėjo ir nauja mokymo mintis, skatinusi seminarijos auklėtinių savarankiškumą ir naujųjų laikų kanonus atitinkantį mąstymą.

Taip Apšvietos klebonas Lietuvoje tapo pagrindiniu kultūrinio ir socialinio gyvenimo veikėju.

Eligijus Raila