Baroko modeliai ir adaptacijos: Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios atvejis

Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia − puikus LDK brandaus baroko architektūros pavyzdys. Juo remiantis galima pasekti, kaip iš svetur atkeliavęs naujo stiliaus (itališko baroko) modelis buvo adaptuojamas ir realizuojamas čia, kaip jis pakito, kokių naujų, individualių bruožų įgijo.

Romos didybė ir ispaniškas paslaptingumas

Šv. Teresės bažnyčia (1633−1654) greta Nesvyžiaus jėzuitų Dievo Kūno šventovės (1584−1599) ir Vilniaus senosios regulos karmelitų Visų Šventųjų bažnyčios (1620–1631) yra vienas pirmųjų Romos jėzuitų Jėzaus (Il‘Gesu) bažnyčios tipo statinių mūsų krašte. Šioms bažnyčioms būdingas plokščias kelių tarpsnių fasadas, kuris neatspindi vidaus erdvės ir yra savarankiškos architektoninės struktūros tarsi teatro uždanga. Jų vidaus erdvė – trijų navų, bazilikos tipo, lotyniško kryžiaus plano, su navų kryžmoje virš altoriaus iškylančiu kupolu.

Įdomybė

Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia (1633−1654) medžiagine prabanga išsiskiria neturto dvasią išpažįstančios basųjų karmelitų vienuolijos statybose. Tiek užmoju, tiek architektūros kokybe ši viena pirmųjų LDK baroko adaptcijų pranoko savo itališką karmelitų bažnyčios pavyzdį.

Tačiau  Šv. Teresės bažnyčia, lyginant su Romos Jėzaus bažnyčia, turi ir ryškių skirtumų. Planas čia ne lotyniško kryžiaus pavidalo, bet stačiakampis, neturintis išplėtoto transepto (skersinės navos tarp presbiterijos ir išilginių navų), o kupolas − žemas ir aklinas (be langų). Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios šoninės navos transformuotos į prietemoje skendinčią ir tarp savęs susisiekiančių koplyčių eilę. Visa tai − Ispanijos architektūrinę tradiciją pasitelkianti karmelitiškų bažnyčių erdvinė specifika. Ji būdinga jau ankstyvosioms Romos basųjų karmelitų bažnyčioms (S. Maria della Scala ir S. Maria della Vittoria), kurios, statytos pagal transformuotą jėzuitiškos bažnyčios modelį, tapo naujais basųjų karmelitų neturto dvasią ir šio ordino mistinės tradicijos (atstovaujamos šv. Teresės Avilietės, šv. Kryžiaus Jono) ispanišką kilmę išreiškiančiais pavyzdžiais.

Interpretacijos vietos dvasia

Lyginant su Romos basųjų karmelitų bažnyčiomis, dėl savo ankstyvumo ir lokalizacijos Romoje laikytinomis modeliais, Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios trijų tarpsnių fasadas turi akivaizdžių panašumų ir nedidelių, bet esmingų skirtumų. Fasadas kyla ant labai aukšto cokolio (galbūt tokio jo reikėjo dėl vietos specifikos). Portalas ir virš jo esantis langas įkomponuoti arkos pavidalo nišoje, kuri, atrodo, yra originalus šios bažnyčios architekto Constante Tencalla sprendimas. Galima pastebėti ir kitokią voliutos (spiralės pavidalo užraito su apskritimu (vad. akute) viduryje) konfigūraciją: jos judesys vilniškėje bažnyčioje atrodo sunkesnis ir veržlesnis. Aptakią voliutų plastiką išryškina su ja kontrastuojantys obeliskai (dekoratyviniai architektūros elementai), kurių Romos ankstyvosiose basųjų karmelitų bažnyčiose nesutinkame. Šv. Teresės bažnyčios fasado išvaizda didžia dalimi apspręsta ir prabangių elegantiškai suderintų medžiagų, kurių pasirinkimą lėmė fundatoriaus – karališkojo sekretoriaus LDK iždininko ir pakanclerio Stepono Paco valia ir galimybės, bažnyčios architekto gera formų pajauta ir skonis.

Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios architektas Constante Tencalla (apie 1590–1646) Mateo Castello sesers sūnus, pradėjo dirbti mūsų kraštuose nuo 1633 metų. Iki tol C. Tencalla daugiausiai kūrė skulptūras Romoje, Carlo Maderos (1556–1629) aplinkoje. Jo kūryba neatskiriama nuo Mateo Castello meninės veiklos ir mūsų aptariama bažnyčia teoriškai gali būti ir vieno, ir kito autoriaus kūrinys. Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios fasadas atspindi C. Tencallos kūrybai būdingą monumentalumą, griežtą linijišką plastiką, tauriai išilgintų proporcijų architektūrinį piešinį.

Pirmavaizdį pranokęs LDK kūrinys

Daug apie šį statinį rašiusių autorių gėrėjosi pilko švediško smiltainio bei juodo ir balto marmuro derme, sutinkama ir Vilniaus Šv. Kazimiero koplyčioje. Tokia medžiaginė prabanga yra reta neturto dvasią išpažįstančios basųjų karmelitų vienuolijos statybose. Tarp Romos Jėzaus tipo bažnyčių basųjų karmelitų šventovės buvo vienos kukliausių. 

Tokia medžiaginė prabanga yra reta neturto dvasią išpažįstančios basųjų karmelitų vienuolijos statybose.

Šia prasme Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia didybe ir prabanga yra išskirtinė: jos architektūra  sulydė vienuolijos adaptuotą modelį (struktūrinį stereotipą) su romiečių architekto braižu ir mecenato meninį skonį atspindinčiu „juodojo marmuro stiliumi“.
Šv. Teresės bažnyčios vidinės erdvės sprendimas artimas Liublino basųjų karmelitų bažnyčiai. Kaip ir pastarojoje, Vilniaus šventovės vidus skaidomas sudvejintais korintiniais piliastrais. Anot lenkų menotyrininko Mariano Morelowskio, iš Liublino į Vilnių atvykę basieji karmelitai „atsinešė” į savo bažnyčią stiuko puošybos tipą, kuris „siejasi ir su varšuvietiškais Tencallos aplinkos dekoro darbais“. Šiandien XVII a. autentišką bažnyčios vidaus dekorą galime regėti skliautų arkose ties presbiterija ir virš didžiojo altoriaus prieškupolinėse burėse.

Jei Šv. Teresės bažnyčią laikysime pastarojo karmelitiško modelio adaptacija, tai ji užmoju ir architektūros kokybe savo itališką pavyzdį pranoko.

Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios architektūra liudija dvipakopį modelių adaptavimo procesą: pirma, naują barokinę bažnyčios struktūrą perteikiančio jėzuitiško modelio adaptavimą karmelitų bažnyčioms; antra, pastarąjį basųjų karmelitų bažnyčios pavyzdinį modelį (su aklu kupolu ir pereinamomis šoninėmis koplyčiomis) įkūnijant konkrečioje architektūroje. Jei Šv. Teresės bažnyčią laikysime pastarojo karmelitiško modelio adaptacija, tai ji užmoju ir architektūros kokybe savo itališką pavyzdį pranoko. O tai LDK meno praktikoje labai reta.

Tojana Račiūnaitė