Bausmių teatras Rotušės aikštėje
Kai senajame Vilniuje reikėdavo įvykdyti viešą mirties bausmę, Rotušės aikštėje iš rąstų ir lentų būdavo sukalama medinė pakyla, vadinama teatru. Čia galo sulaukdavo įvairiausio plauko teisės pažeidėjai – nuo burtininkų ir žudikų iki vagių ir pinigų klastotojų.
Egzekucijos būdavo vykdomos siekiant atgrasyti žmones. Tokia praktika Vilniuje gyvavo ir XVIII a. pabaigoje, kai apie nusikaltimus, skirtas bausmes ir jų įvykdymą jau pranešdavo laikraščiai.
Nuo gėdos stulpo iki budelio kalavijo
Švelniausios bausmės būdavo vykdomos prie gėdos stulpo, dar vadinto pilotu. Jis irgi stovėjo Rotušės aikštėje, buvo medinis, su geležiniais kabliais. Prirakintą žmogų plakdavo rykštėmis arba peiliu nupjaudavo ausį. Tokios bausmės būdavo taikomos už smulkias vagystes, muštynes ir kitus menkus nusižengimus. Kartais bausmė apsiribodavo prirakinimu prie stulpo valandai ar dviem. Kartais teismas skirdavo penkis šimtus ir net tūkstantį rykščių. Tokia bausmė į aną pasaulį nusiųsdavo net tvirčiausius vyrus.
“
1752 m. pameistrys už meistro sumušimą gavo 35 smūgius rykštėmis ir tris savaites kalėjimo. O vagis, nugvelbęs kelias žvakes iš Visų Šventųjų bažnyčios, buvo nubaustas 30 rykščių ir tris valandas „sėdėti kaladėje“. Keliems parduotuvių vagims 1672 m. budelis prie gėdos stulpo nupjovė po vieną ausį.
Pavyzdžiui, 1752 m. pameistrys už meistro sumušimą gavo 35 smūgius rykštėmis ir tris savaites kalėjimo. O vagis, nugvelbęs kelias žvakes iš Visų Šventųjų bažnyčios, buvo nubaustas 30 rykščių ir tris valandas „sėdėti kaladėje“. Keliems parduotuvių vagims 1672 m. budelis prie gėdos stulpo nupjovė po vieną ausį.
Rimtesni nusikaltėliai kopėčiomis ropšdavosi į bausmių teatro sceną. Ten jie dažniausiai būdavo nukirsdinami arba ketvirčiuojami. Kūnus budelio parankiniai išveždavo už miesto sienos, o ten kas nors (pavyzdžiui, neturtingi valstiečiai) juos užkasdavo. Už šias paslaugas būdavo sumokama iš miesto iždo. Kartais ketvirčiuotos kūno dalys būdavo pamaunamos ant kuolų ties pagrindiniais keliais arba tiesiog paliekamos užmiesčio laukuose.
Nukirsdintų žmonių palaikų archeologai yra radę keliose vietose anapus Vilniaus gynybinės sienos: už buvusiųjų Trakų, Subačiaus ir dabartinių Aušros vartų.
Vilnius – ne šventųjų miestas
Vilniuje, kaip ir kituose didesniuose miestuose, kildavo įvairiausių konfliktų, čia veikė organizuotos banditų gaujos, iš Lenkijos ir kitų kraštų atkeliaudavo „gastroliuojančių“ vagių bei kitokių nusikaltėlių.
“
Vilniuje, kaip ir kituose didesniuose miestuose, kildavo įvairiausių konfliktų, čia veikė organizuotos banditų gaujos, iš Lenkijos ir kitų kraštų atkeliaudavo „gastroliuojančių“ vagių bei kitokių nusikaltėlių.
1787 m. vasario 4 d. „Vilniaus laikraštis“ rašė: „Jau senokai čionykščiame mieste piktadariai smarkiai kenkia gyventojams. Kol kas nepavyko pagauti nė vieno bandito iš tos gaujos, atvirkščiai, plėšikai tiek suįžūlėjo, kad [miesto] vartuose prikalė lapus, teigiančius, jog net didžiausiai besistengdami jų nepagaus.“
Bet išsisukti pavykdavo ne visiems. 1787 m. birželio 10 d. laikraštis paskelbė, kad už vagystę iš krautuvės nuteisti du nusikaltėliai: vienas – mirties bausme, o kitas – 200 rykščių prie stulpo. 1787 m. liepos 8 d. rašoma, kad „miesto valdžia kasdien uoliai persekioja nusikaltėlius, kurių ypač pagausėjo. Dabar suimti 7, kurie prisipažino, kad jų gaujoje susirinkę iki 60 ir planavo plėšti turtingus namus ir dvarus“. 1787 m. gruodžio 21 d. žinutės autorius skundėsi, jog „nusikaltėlių tiek daug atsirado, kad nebėra kur jų dėti. Kasdien atveda po du tris, jų pilni pilies ir miesto kalėjimai“.
Miesto širdyje – bausmių epicentras
Rotušės aikštėje būdavo baudžiami Lietuvos vyriausiojo tribunolo ir kitų teismų nuteisti asmenys. Pavyzdžiui, 1732 m. vasarą ten su gyvybe atsisveikino motiną nužudęs jaunuolis. „Tas motinžudys pirmiausia […] gyvas budelio žnyplėmis draskytas, paskui dešinę ranką nukirtus gyvas ketvirčiuotas. Jo tarną Miklošą taip pat gyvą ketvirčiavo. To paties žmogžudžio sąmokslininkas valstietis […] turės būti tris dienas budelio plakamas rykštėmis, kasdien po 50 kirčių, o paskui iš miesto išvarytas“.
Rotušėje nagrinėtos baudžiamosios bylos, o kaltinamiesiems tekdavo leisti laiką rūsiuose – ten veikė miesto kalėjimas. Neabejotina, kad jie būdavo priversti kone kasnakt klausytis baisingų klyksmų, nes tuomet šalia, tuose pačiuose rūsiuose, budelis kankindavo įtariamuosius.
Trys kankinimų etapai
Įdomybė
Kankinimai buvo teisėtas ir visuotinai priimtas baudžiamojo proceso etapas nagrinėjant visus rimtus nusikaltimus, už kuriuos grėsė mirties bausmė: vagystes, plėšimus, šventvagystes, nužudymus, raganavimą, sodomiją, padegimus, pinigų padirbinėjimą, išprievartavimus ir kt. Tiesa, kankinti nebuvo galima bajorų, miesto pareigūnų, daktaro laipsnį turinčių asmenų, nepilnamečių (iki 14 m. amžiaus), silpnapročių senolių ir nėščių moterų.
Kankinimai būdavo žiaurūs, tačiau retai kada grėsdavo gyvybei. Budelis siekdavo išgauti iš kaltinamojo tiesą ir parengti jį teismui bei nuosprendžiui.
Po kankinimų nusikaltėlis turėdavo dar kartą, jau „savanoriškai“, patvirtinti teisme duotus parodymus ir pasirengti „Dievo teismui“.
Dažniausiai būdavo kankinama vieną kartą. Įstatymai numatė tris kankinimų etapus, ypač dėl rimčiausių nusikaltimų: žmogžudysčių, šventvagysčių, raganavimo. Be to, antrasis ir trečiasis kankinimų raundas grėsdavo, jei kaltinamasis neprisipažindavo arba pateikus naujų kaltinimų.
Vilniaus budelis dažniausiai kankindavo tempdamas virvėmis pririštą nusikaltėlio kūną arba degindamas jį smalinėmis žvakėmis.
Nuo ketvirčiavimo iki sudeginimo
“
Galvos būdavo kertamos už žmogžudystes ir kitus sunkius nusikaltimus. Vienas jų anais laikais buvo liturginių daiktų vagystė iš bažnyčios. Dominuojančio katalikų tikėjimo atsižadėję žmonės ir raganos mirdavo ant laužo. Prieš tai teismas kartais skirdavo papildomų bausmių, pavyzdžiui, plėšyti kūną replėmis.
Priklausomai nuo nusikaltimo, teismai skirdavo skirtingas mirties bausmes: nukirsti galvą, ketvirčiuoti, pakarti, sudeginti, nuskandinti. Galvos būdavo kertamos už žmogžudystes ir kitus sunkius nusikaltimus. Vienas jų anais laikais buvo liturginių daiktų vagystė iš bažnyčios. Dominuojančio katalikų tikėjimo atsižadėję žmonės ir raganos mirdavo ant laužo. Prieš tai teismas kartais skirdavo papildomų bausmių, pavyzdžiui, plėšyti kūną replėmis.
Už žmogžudystes ir plėšimus nusikaltėliai būdavo ketvirčiuojami. Atkirstas kūno dalis budelis sukabindavo ant specialių kablių. Ant bausmių teatro pakylos jis dažniausiai darbuodavosi dviašmeniu kalaviju. Vienas toks įrankis, vadintas „teisingumo kardu“, pražuvo XX a. pradžioje.
Kaip ir kituose miestuose, kartuvės stovėjo Rūdninkų priemiestyje, už Aušros vartų. Dar XIX a. pradžioje ši vieta vadinta kartuvių arba pranciškonų kalnu. Toji žemė priklausė vienuolynui, o miestas už kartuves mokėjo vienuoliams mokesčius.
Žymiausios egzekucijos Rotušės aikštėje
Pirmoji žinoma mirties bausmė aukšto rango asmeniui Vilniuje įvykdyta 1563 m., kai Rotušės aikštėje ketvirčiuotas valstybės išdavikas Jonas Viktorinas Giedraitis, o jo tarnui nukirsta galva.
1580 m. Rotušės aikštėje galvos neteko prasiskolinęs didikas Grigalius Astikas, dėl pinigų šnipinėjęs maskvėnams. Be to, jis padirbinėjo dokumentus, antspaudus ir pinigus. Kartu nukirsdintas jo bendrininkas.
“
Bene žymiausia XVII a. egzekucija – maskvėnų kunigaikščio Danilos Myšeckio nukirsdinimas 1661 m. gruodžio 10 dieną. Vilniaus okupacijos metais (1655–1661) jis ėjo miesto vaivados pareigas ir pagarsėjo žiaurumu.
Bene žymiausia XVII a. egzekucija – maskvėnų kunigaikščio Danilos Myšeckio nukirsdinimas 1661 m. gruodžio 10 dieną. Vilniaus okupacijos metais (1655–1661) jis ėjo miesto vaivados pareigas ir pagarsėjo žiaurumu. Gali būti, kad bausmę įvykdė ne miesto budelis, o D. Myšeckio virėjas.
XVIII a. pabaigoje įvykdytos mažiausiai dvi valstybinės reikšmės egzekucijos. 1794 m., vykstant Tado Kosciuškos vadovaujamam sukilimui, Rotušės aikštėje nubausti vadinamosios Targovicos konfederacijos dalyviai, atstovavę Rusijos interesams: balandžio 25 d. pakartas LDK didysis etmonas Simonas Kosakovskis, o gegužės 9 d. – maršalka Ignotas Šveikauskas.
Aivas Ragauskas
