Simonas Kerelis – tariamos ritualinės žmogžudystės auka

Viduramžių Europoje, ypač Anglijoje ir Prancūzijoje, gyvavo pasakojimas apie žydus, kurie, švęsdami išėjimą iš Egipto (Pesach), esą atkartoja Kristaus nukryžiavimo ritualą ir apeigoms naudoja krikščionių vaikų kraują.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tokią istoriją platesnei auditorijai pristatė Petras Skarga – teologas ir pirmasis Vilniaus universiteto rektorius. Knygoje „Šventųjų gyvenimai“ (1577) jis papasakojo apie nukankintą septynmetį berniuką Simoną Kerelį iš Vilniaus. Jėzuitas P. Skarga buvo tariamų įvykių amžininkas, o LDK laikotarpiu jo knyga perspausdinta daugiau negu 20 kartų.

Krikščionių vaiko ritualinė žmogžudystė, 1493. Autorius Hartmann Schedel. Nuremberg Chronical (Schedel’sche Weltchronik), puslapis CCLIIIIv. Šaltinis Beloit College CC BY.

Naratyvą pasigavo istorikas

Bernardinai jau 1623 m. berniuką vadino palaimintuoju, o Vilniuje tuo metu ėmė formuotis jo garbinimo kultas. Vilniečiai rūpinosi Simono relikvijomis, prie jo palaikų žmonės ateidavo melsti malonių, atnešdavo votų. Tačiau Simonas Kerelis niekuomet nebuvo įtrauktas į Katalikų Bažnyčios palaimintųjų sąrašus.

Apie žydų nužudytą berniuką skaitome ir istoriko Alberto Vijūko-Kojalavičiaus „Įvairenybėse apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje“ (1650): „Lietuvių kilmės, gimęs Vilniuje, septynerių metų berniukas. 1592 m. Vilniaus žydų nepaprastai žiauriai užbadytas peiliais ir žirklėmis. Jam buvo padaryta 170 žaizdų, negana to, dar kankintas varant rakštis po rankų ir kojų nagais. Palaidotas Vilniuje, tėvų bernardinų bažnyčioje. Vėliau, 1623 metais, perkeltas į atviroje vietoje pastatytą marmurinį kapą.“

Bernardinai jau 1623 m. berniuką vadino palaimintuoju, o Vilniuje tuo metu ėmė formuotis jo garbinimo kultas. Vilniečiai rūpinosi Simono relikvijomis, prie jo palaikų žmonės ateidavo melsti malonių, atnešdavo votų. Tačiau Simonas Kerelis niekuomet nebuvo įtrauktas į Katalikų Bažnyčios palaimintųjų sąrašus.

Du Simonai 

XVIII a. pradžioje bažnyčioje prie Trijų karalių altoriaus ant medinės pakylos stovėjo marmurinis karstelis su Simono palaikais. Vėliau jis buvo bent du kartus įmūrytas skirtingose bažnyčios vietose, o šiandien bažnyčioje tebėra Simonui Kereliui skirta epitafinė lenta.

Apie vilnietį Simoną žinome nedaug. Daugeliu detalių jo istorija sutapo su pasakojimu apie kitą Simoną – italą iš Tridento miesto (dabar Trentas). Pasak legendų, abiejų berniukų kūnuose rasta tiek pat durtinių žaizdų – po 170. Tiesa, italas mirė geru šimtu metų anksčiau (1475), o jo relikvijos buvo demonstruojamos Pirmojo Tridento susirinkimo (1545–1563) dalyviams. Be to, popiežius Sikstas V oficialiai patvirtino Simono iš Tridento kultą (1588). Šią datą ir 170 dūrių Simono iš Vilniaus kūne (1592) skiria vos ketveri metai.

Vilniaus bernardinams apsimokėjo populiarinti vilniečio berniuko kultą, nes atvykę maldininkai išleisdavo nemažai pinigų. Tiesa, kultas ėmė slopti „Tvano“ metais (1655–1661), kai Vilnių okupavę maskvėnai nusiaubė Bernardinų bažnyčią ir, be kita ko, sudaužė Simonui skirtą marmuro sarkofagą.

Esama žinių, kad XVIII a. pradžioje bažnyčioje prie Trijų karalių altoriaus ant medinės pakylos stovėjo marmurinis karstelis su Simono palaikais. Vėliau jis buvo bent du kartus įmūrytas skirtingose bažnyčios vietose, o šiandien bažnyčioje tebėra Simonui Kereliui skirta epitafinė lenta.

Simono Kerelio memorialinė lenta Bernardinų bažnyčioje. Vilniaus universiteto nuotrauka. Nuotraukos autorius Edgaras Kurauskas.

Krikščionys ir mitai apie žydus

Rašydamas apie vilnietį berniuką autoritetingasis jėzuitas P. Skarga nukrypo nuo nustatytos tvarkos. Katalikų Bažnyčia dar viduramžiais atmetė kaltinimus žydams esą jie naudoja krikščionių vaikų kraują. Tokie įtarimai laikyti nepagrįstais, todėl Bažnyčia draudė sieti žydus su ritualinėmis krikščionių žmogžudystėmis. Tai nustatyta ir 1388 m. Vytauto Didžiojo privilegijoje Brastos žydams, tačiau mitai nesulaikomai plito. Jie ilgėjo ir sudėtingėjo, gausėjo detalių, galiausiai menamas aukas vaikus pakeitė suaugusieji. 

LDK sklidusios istorijos detaliai apibūdina aukai padarytas žaizdas, o nuo XVIII a. pabaigos (kur kas vėliau negu likusioje Europoje) kalba apie krikščionių kraujo poreikį: esą žydai deda jo į macus – neraugintos duonos paplotėlius, kepamus prieš Pesach. Šis aiškinimas nebuvo vienintelis, vėliau atsirado ir kitų ne mažiau neįtikėtinų versijų.

Įdomybė

Viduramžių medikai ir magiškų ritualų šalininkai išties laikėsi nuomonės, kad nekalto berniuko kraujas turi ypatingų galių. Pasakojimų apie įsivaizduojamą keistą žydų elgesį su nežydais būta jau antikos pasaulyje. Vienas pirmųjų tokią istoriją papasakojo filosofas Demokritas. Jis rašė apie ritualiniais tikslais paaukotą graiką, kuris prieš tai laikytas sinagogoje ir gerai maitintas.

XVIII a. antrojoje pusėje gyvenęs apsikrikštijęs Brastos rabinas Janas Serafinavičius net suskaičiavo LDK žydų apeigoms tariamai reikalingo kraujo kiekius. Kai kurie šiandienos tyrinėtojai mano, kad J. Serafinavičius turėjo dvasios negalią, bet to meto žmonėms jo pasakojimai turėjo skambėti įtikinamai: juk tai buvęs rabinas, žinantis žydų paslaptis ir, jei juo tikėsime, pats įvykdęs ne vieną ritualinę žmogžudystę.

Jurgita Verbickienė