Mykolas Pranciškus Karpavičius – „pamokslininkų kunigaikštis“
Mykolas Pranciškus Karpavičius (Michał Franciszek Karpowicz) – iškilus XVIII a. pamokslininkas, dėl puikios iškalbos vadintas „Lenkijos pamokslininkų kunigaikščiu“.
Už auksinį liežuvį – ir ordinai, ir tremties grėsmė
Mykolas Pranciškus Karpavičius gimė 1744 m. spalio 4 d. Kamenece, Lietuvos Brastos vaivadijoje smulkių bajorų šeimoje. 1757–1761 metais M. P. Karpavičius mokėsi Brastos jėzuitų kolegijoje, vėliau – Varšuvos misionierių seminarijoje. Būdamas klieriku pagarsėjo kaip talentingas oratorius, dar prieš kunigo šventimus gavo teisę sakyti pamokslus Varšuvos Šv. Kryžiaus bažnyčioje.
“
Už nuopelnus 1778 m. Stanislovas Augustas apdovanojo M. P. Karpavičių medaliu Merentibus, o 1792 m. – Šv. Stanislovo ordinu. Valdovas Stanislovas Augustas jį pavadino „mūsų amžiaus puošmena“.
Baigęs mokslus, M. P. Karpavičius dėstė filosofiją Varšuvos seminarijoje, buvo Šv. Jono kolegijos pamokslininkas, teologijos profesorius Krokuvos misionierių seminarijoje. Dėstė teologiją ir Šv. Raštą Vilniaus seminarijoje. 1774 metais M. P. Karpavičius buvo deleguotas į Varšuvoje vykusį misionierių konventą. Po konflikto su vyresnybe persikėlė į Lietuvą, klebonavo Prienuose ir Gražiškėse, taip pat buvo Smolensko arkidiakonas ir Poznanės kanauninkas. Už nuopelnus 1778 m. Stanislovas Augustas apdovanojo M. P. Karpavičių medaliu Merentibus, o 1792 m. – Šv. Stanislovo ordinu. Valdovas Stanislovas Augustas jį pavadino „mūsų amžiaus puošmena“.
1783 m. Edukacinė komisija pavedė M. P. Karpavičiui vadovauti Dogmatinės teologijos katedrai Lietuvos vyriausiojoje mokykloje, kur jam buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis. Jis aktyviai tęsė pamokslininko veiklą, gyvai reagavo į politinius įvykius. Jis entuziastingai sutiko 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją, pritarė jos idėjoms. Rusijos kariuomenei užėmus Lietuvą, caro valdžia jo intensyviai ieškojo, ketindama „išsiųsti į Kamčiatką“. 1794 metais M. P. Karpavičius priklausė Lietuvos sukilėlių vyriausybei. Laidojant Vilniuje sukilimo dalyvius, jis pasakė ugningą pamokslą, kuris buvo išverstas į lietuvių kalbą („Kozonius… Unt gailinga atprowijma Pagraba…“) ir atspausdintas, o karinė bei dvasinė valdžia nurodė jį skelbti kariuomenėje, miestuose, kaimuose ir bažnyčiose.
Numalšinus sukilimą, Lietuvos generalgubernatoriaus Nikolajaus Repnino įsakymu M. P. Karpavičius buvo atleistas iš profesoriaus pareigų. Jis pasitraukė į Prūsiją. 1796 metais Gumbinėje M. P. Karpavičius pasakė kalbą, kurią didžiai įvertino Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III. Kitais metais M. P. Karpavičius buvo paskirtas naujai įkurtos Vygrių vyskupijos valdytoju. Jis mirė 1803 m. lapkričio 5 d. Berznyke prie Seinų. Livonijos kanauninkas Teodoras Mietelskis, sakydamas Vygrių katedroje pamokslą per M. P. Karpavičiaus laidotuvių iškilmes, bylojo, kad žymus misionierius „sutaikė tikėjimą su protu, o Religiją – su Filosofija“. Turbūt tai ir yra šios asmenybės kvintesencija.
Istorinio ir socialinio sąmoningumo žadintojas
M. P. Karpavičiaus kaip pamokslininko talentas ypač atsiskleidė 1776-aisiais –„jubiliejiniais metais“. Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, paklusdamas popiežiaus Pijaus VI valiai, tais metais paskelbė amžiaus ketvirčio jubiliejų. Iškilmės turėjo prasidėti 1776 m. liepos 6 d. ir vykti iki gruodžio 29 dienos. Pamokslai turėjo būti sakomi keturiose Vilniaus bažnyčiose – Šv. Jono, Šv. Kazimiero, Šv. Dvasios ir Bernardinų. Vilniuje buvo numatyta paskelbti 130 pamokslų.
Įdomybė
Mykolas Pranciškus Karpavičius (Michał Franciszek Karpowicz) – iškilus XVIII a. pamokslininkas, dėl puikios iškalbos vadintas „Lenkijos pamokslininkų kunigaikščiu“. Už nuopelnus 1778 m. Stanislovas Augustas apdovanojo M. P. Karpavičių medaliu Merentibus, o 1792 m. – Šv. Stanislovo ordinu. Valdovas Stanislovas Augustas jį pavadino „mūsų amžiaus puošmena“. Pamoksluose M. P. Karpavičius skatino socialinį, istorinį sąmoningumą ir patriotizmą.
Šioms I. J. Masalskio intencijoms vykdyti buvo pasirinkti du misionierių kongregacijos nariai, kunigų seminarijos profesoriai Vilhelmas Kalinskis ir Mykolas Pranciškus Karpavičius. Pirmasis, anot Vilniaus vyskupo, buvo „malonus ir žaismingas“, o antrasis – „patikimas rimtuose darbuose“. Ne veltui I. J. Masalskis buvo prasitaręs, kad „Karpavičiaus mėgstu klausyti, o Kalinskį – skaityti“. Iš visų „jubiliejinių metų“ proga pasakytų pamokslų ypatingas dėmesys buvo skirtas kultūrinei ir socialinei šios programos pusei. M. P. Karpavičius pasakė 10 pamokslų. Kalbėjo apie moterų ir vaikų švietimą bei visuotinės edukacijos naudą, apie parapines mokyklas, apie dvarininkų santykius su valstiečiais, dvarininkų piktnaudžiavimą, bajorų pareigas, seimelius, apie prietarus, girtavimą, tinginystę, vagystes, kelių ir tiltų taisymą, išmaldos prašymą, elgetavimą, ligas ir jų gydymą. Šie pamokslai buvo darbo, teisių ir švietimo aukštinimas. Juos mėgo tuometinė Vilniaus publika, todėl 1776 m. buvo išleisti atskirais spaudiniais.
Didelį dėmesį M. P. Karpavičius pamoksluose skyrė patriotizmo ugdymui ir Tėvynės meilės aukštinimui. 1781 metais, pradedant Lietuvos vyriausiojo tribunolo kadencijos darbą, pamoksle „Apie Tėvynės meilę“ M. P. Karpavičius bylojo: „O, jeigu mus [pačius] ir mūsų jaunimą tektų išmėginti, – kokius jausmus sukeltų mūsų protėvių, laisvės ir šlovės fundatorių, dorybių atminimas.
“
Didelį dėmesį M. P. Karpavičius pamoksluose skyrė patriotizmo ugdymui ir Tėvynės meilės aukštinimui.
Juk malonu prisiminti anuos kovinguosius lenkus, savo krauju nužymėjusius valstybės sienas? Malonu prisiminti Rusios nugalėtoją Algirdą, totorių užkariautoją Vytautą. Gera prisiminti Jogailaičių didvyriškus darbus ir žygius savojoje Lietuvoje, kaip svetimų kraštų monarchai troško didžiuotis sąjunga su jais, kaip Vytautas čia, savo sostinėje Vilniuje, carus ir totorių chanus karūnuodavo bei valdymo galių suteikdavo. Ten bemaž kiekvienas dabartinių žymiausių giminių palikuonis randa garbingus savo protėvių vardus, – kokius įspūdžius šiandien piliečių širdyse sukelia anų laikų darbai?“ (Iš lenkų k. vertė K. Mačiulytė.)
Eligijus Raila
Karpavičius, Mykolas Pranciškus. Rinktiniai pamokslai / originalų tekstus parengė, iš lenkų k. vertė, įvadinį straipsnį ir komentarus parašė Kristina Mačiulytė; originalų tekstus adaptavo Regina Jakubėnas; vertimą parengė Eglė Patiejūnienė; Vilnius: LLTI, 2003.
