Polocko fenomenas

Lietuviai – taikūs užkariautojai

Dauguvos prekybinė magistralė lietuvių diduomenės kariaunoms XII a. pabaigoje buvo viliojantis plėšikavimo objektas. Kai Rygos vokiečių katalikiška kolonija lietuvių kariaunas išstūmė iš Livonijos, šios pasuko į rusiškus Padauguvius, kurių aukštupyje tuo metu viešpatavo Smolenskas – didžiulė Rytų Europos prekybos kryžkelė. Todėl iki vokiečių katalikiškos kolonijos įsikūrimo Rygoje Polockas nebuvo klestintis Dauguvos prekybos kelio miestas ir Smolenskui neprilygo. Taikus Lietuvos Karalystės dėmesys Polocko ir Vitebsko gerovei puikiai iliustruoja naują lietuvių monarcho požiūrį į rusiškų žemių pajungimo politiką. 

Saugi prekyba yra ne mažesnis turto šaltinis nei karo grobis.

Suvokta, kad saugi prekyba yra ne mažesnis turto šaltinis nei karo grobis. Polocką, svarbų rusų prekybos ir amatų centrą prie Dauguvos, lietuviai ėmė traukti iš Smolensko ir Naugardo interesų aplinkos ir užvaldyti patys. Mindaugo karaliavimo laikais Polocko sostas vienu metu ištuštėjo, nes neaiškiomis aplinkybėmis atiteko karaliaus politiniam varžovui, brolėnui Tautvilui. 

Miesto augimą lėmė prekyba su Ryga.

Bet iki galutinio Polocko užvaldymo tuo metu dar buvo toli. Polockas buvo įtakinga, senais politiniais ir ūkiniais ryšiais su kitomis Rusios žemėmis susaistyta kunigaikštystė, kurios kunigaikščiai, valdantysis elitas, viečė XIII a. antroje pusėje ilgai laviravo tarp Lietuvos, Rygos ir Rusios interesų.Stiprus Polocko ūkinis ir politinis užnugaris palaikė jo savarankišką egzistavimą, nes miesto augimą lėmė prekyba su Ryga (Hanza). Jis – lyg auksinius kiaušinius dedanti višta.

Lietuvos valdovas vengė karine prievarta užvaldyti miestą, kaip buvo pasielgta su Naugarduku.

Rungtynės dėl įtakos Polocke

XIII a. antroji pusė – itin tamsus Polocko istorijos periodas. Trumpą lietuvių (Tautvilo) valdymą Polocke užbaigė Girdenio žūtis nuo Pskovo kunigaikščio Daumanto 1267 m. vasarą. Tačiau dar Girdeniui viešpataujant, yra minimas „Polocko kunigaikščiu“ tituluojamas rusas Iziaslavas. Šis deklaravo paklusnumą tuo metu valdžiusiam Vaišelgai ir garantavo Rygos vyresnybei laisvą prekybą Polocke ir net Vitebske (pastarąjį valdė kitas Iziaslavas). 

Nuo stiprėjančios lietuvių įtakos Polockas neišsivadavo.

Matyt, Smolensko kunigaikščiai (arba kiti vietinės dinastijos atstovai) grįžo į Polocko sostą iki Traidenio įsigalėjimo Lietuvoje (1268). XIII amžiaus 8-ame dešimtmetyje čia valdė rusas Konstantinas Berankis. Kita vertus, nuo stiprėjančios lietuvių įtakos Polockas neišsivadavo. Lietuvos valdovas Traidenis, rusams padedant, taip stipriai suvaržė prekybos kelią Dauguvos upe, kad 1270 m. vokiečių pirkliams jis laikinai uždaromas, tikintis atnaujinti veiklą, kai rusai su kaupu atlygins livoniečiams padarytus nuostolius. Kai Traidenis prarado Daugpilį, 1274–1277 m. Polockas vėl atsisuko į Rygą ir sudarė taiką su Livonijos vyresnybe. Nuo Livonijos Traidenis Polocką atplėšė apie 1278 metus.

Lietuvos įtakos stiprėjimą patvirtina lietuviško sidabrinio ilgojo (grivnos), izrojaus įvedimas regiono prekyboje, išstumiant Smolensko grivną.

Rygos ir Livonijos konfliktas – kur du pešasi, trečias laimi

Polocko prekybiniai ryšiai su Livonija stiprino ir jos politinę įtaką. Bendraudamas su Livonijos vyresnybe Polocko kunigaikštis rusas pirmenybę dažniau teikdavo Ordino magistrui, nors arkivyskupas taip pat turėjo pretenzijų į Polocką, kadangi egzistavo teorinės teisės šią stačiatikių vyskupiją laikyti pavaldžia Rygai. XIII–XIV amžių sandūroje politinė situacija Polocke pasiekė didžiausią įtampą, kuria pasinaudojo Lietuvos didysis kunigaikštis. 

Laiške popiežiui jie kaltino Ordiną perleidus Polocką pagonims.

Rygos arkivyskupas Frederikas ir miestiečiai, gilėjant jų konfliktui su Ordinu, ieškodami paramos ir sąjungininkų, brolius Vakaruose ėmė vaizduoti kaip krikščionybės Livonijoje ir Lietuvoje griovėjus, krikščionių persekiotojus. 1305 m. rugsėjo 14 d. laiške popiežiui jie kaltino Ordiną perleidus arkivyskupijai priklausiusį Polocką pagonims (lietuviams). Šis kaltinimas plačiau buvo paaiškintas per popiežiaus atsiųsto asmeninio kapeliono Pranciškaus Molianiečio liudininkų apklausą Livonijoje 1311–1312 m. dėl Ordino daromų skriaudų. 

Įdomybė

Lietuvos interesų požiūriu XIV a. pradžia, naudojantis Ordiną sekinusiu konfliktu su rygiečiais, buvo tinkamas laikas užimti Polocką. 1305 metai yra vienintelė patikima data, kuri patvirtina, kad Vytenis jau valdė Polocką.

Polocko klausimu buvo pateiktas idiliškas pasakojimas apie jo bevaikį kunigaikštį, kuris priėmė katalikų tikėjimą ir padovanojo savo žemę Rygos bažnyčiai. Tačiau Livonijos ordino veikla, nukreipta prieš arkivyskupą ir naujakrikščius, žlugdė krikščionybę Polocke. Jo gyventojai neatlaikė brolių priespaudos ir pakvietė lietuvius, kurie išvijo arba nužudė visus krikščionis, t. y. katalikus. Ordino gynėjas neigė šiuos kaltinimus, teigdamas, kad tokios įspūdingos katalikybės plėtros nebuvo, o Polocko gyventojai visada buvo stačiatikiai. Turbūt teisūs tie tyrinėtojai, kurie šioje istorijoje mato kataliko Tautvilo valdymo laikų faktų ir įvykių maišatį XIV a. pradžioje bei pageidaujamos situacijos konstravimą, siekiant norimo tikslo.

Polockas – svarbiausias LDK prekybos centras

Vilniaus valdžios įtvirtinimas Polocke buvo švelnus. 1309 metais, Vytenį vadindamas savo sūnumi, Polocko reikalus su Ryga tvarkė vietinis vyskupas Jokūbas. 

Polockas, kaip pagrindiniai Lietuvos prekybos vartai su Vakarais ir Šiaurės Vakarų Rusia.

Gali būti, kad kunigaikštystės gyventojų santykiai su Vyteniu buvo normuoti raštiškoje sutartyje, kuri ateityje pavirto Polocko žemės privilegija. Gediminas labiau įsitvirtino Polocke, kai jo kunigaikščiu paskyrė brolį Vainių, pirmą kartą minimą 1326 metais. Plėtodamas tuo metu svarbiausio Lietuvos prekybos centro galimybes, Lietuvos didysis kunigaikštis stengėsi pritraukti Naugardo ir Pskovo pirklių maršrutus arčiau Polocko ir Lietuvos. 

Tokia komercinė politika – Polockas, kaip pagrindiniai Lietuvos prekybos vartai su Vakarais ir Šiaurės Vakarų Rusia – pastebima Gedimino laiškuose.

Polockas tapo po Rygos antru prekybos miestu prie Dauguvos.

Prijungtas prie Lietuvos Polockas tapo po Rygos antru prekybos miestu prie Dauguvos. Ryga įkūrė ir kontroliavo Hanzos prekybinę kontorą, ji rūpinosi vokiečių pirklių komerciniais interesais. Polocko ūkinį suklestėjimą iliustruoja faktas, kad XIV a. čia pastatoma daugiau cerkvių ir vienuolynų (7) nei XI–XIII a. (5).

Artūras Dubonis