Savižudybė pagoniškoje Lietuvoje

Iki mūsų dienų vis dar lieka gajus XIX a. romantizmo suformuotas požiūris į pagonišką Lietuvą. Lenkų kalba rašiusiems romantikams Teodorui Narbutui, Juozapui Ignacui Kraševskiui senovės Lietuva regėjosi kaip pasakų šalis, pasižymėjusi idealia santvarka ir gyventojų dorybėmis. Jie buvo įsitikinę, jog XIII–XIV a. Lietuvos istorija gyveno „aukso amžiaus“ laikus.


Savižudybės apoteoze tapo iki tautinio mito lygmens pakylėtas pasakojimas apie Pilėnus ir Margirį.

Tokios pažiūros turėjo esminį poveikį XIX a. II p. lietuvių tautinio atgimimo veikėjams, kurie, matydami nepakankamai tautiškai susipratusius lietuvius, būtent pagoniškos Lietuvos didybės vaizdais budino tautą. XIX–XX a. pradžios sąlygomis tokia veikla buvo suprantama, ji turėjo pozityvų poveikį, tačiau ilgainiui tokie utopinio mąstymo įpročiai ėmė kliudyti adekvačiai suvokti Lietuvos istoriją. Pirmiausia tai pasakytina apie senuosius laikus, priklausančius tolimai ir kitoniškai – viduramžių – epochai. Anų laikų romantizavimas reiškėsi tuo, kad bet kokios pagonių lietuvių gyvenimo apraiškos buvo laikomos savaime geromis ir vertingomis. Tokia kritiškumo stoka kaip tik labiausiai ir pasireiškė kalbant apie savižudybės fenomeną Lietuvoje. Savižudybės apoteoze tapo iki tautinio mito lygmens pakylėtas pasakojimas apie Pilėnus ir Margirį. Suprantama, kad tokiame kontekste negalėjo būti išgirsti dar 1993 m. pasakyti Gintaro Beresnevičiaus žodžiai: „Deja, atrodo, nepakankamai dėmesio kreipta į tą faktą, jog čia kalbama apie savižudybę, kuri vis dėlto nėra pats geriausias pasipriešinimo būdas.“

Kas lietuviams buvo blogiau už mirtį?

Neblogai senovės prūsų pasaulėžiūrą pažinojęs Vokiečių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis nurodė, kad savižudybė prūsams buvo įprastas problemų sprendimo būdas: „Žmonės, netikėtai atsidūrę itin varganoje padėtyje, pratę patys nusižudyti.“

Toks reiškinys buvo būdingas ir pagonims lietuviams. Skaudoku istorijos šaltinių pokštu tenka laikyti tai, kad vienas pirmųjų vardu žinomas lietuvių kunigaikštis savo gyvenimą baigė savižudiškai. Kai 1213 m. į kalavijuočių nelaisvę patekusį kunigaikštį Daugirutį pasiekė jo draugų iš Lietuvos atneštos blogos naujienos, jis ilgai netrukęs „persismeigė kalaviju“.

Lietuviams patyrus pralaimėjimą Voplaukio mūšyje, „kurie ne kurie prigėrė, kai kurie išmirė dykrose badu ar iš sielvarto išsikarstė“.

Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje ne kartą minima, kaip po patirto pralaimėjimo lietuvių kariai nusižudydavo. Štai 1302 m. Vokiečių ordino kariai užklupo du nedidelius lietuvių būrius, kurie su belaisviais traukė į Lietuvą. Vienas būrys buvo sumuštas, kitas, palikęs belaisvius, paspruko: „Po to broliai iš patikimų šaltinių sužinojo, kad vos keli šio būrio lietuviai gyvi ir sveiki besugrįžo. Vieni kelyje prigėrė, kiti išmirė badu, o treti pasikorė iš sielvarto.“ Lietuviams patyrus pralaimėjimą Voplaukio mūšyje, „kurie ne kurie prigėrė, kai kurie išmirė dykrose badu ar iš sielvarto išsikarstė“.

Garbinga mirtis: pagoniška ir krikščioniška versijos

Tokie aprašymai pakankamai tikroviški ne tik todėl, kad paremti patikimų liudininkų parodymais.

Nekrikščioniškos visuomenės toleravo savižudybę.

Nekrikščioniškos visuomenės toleravo savižudybę. Antikos laikais romėnų kariams buvo įprasta nusižudyti patekus į beviltišką padėtį. Indijos kultūroje taip pat ryškus tolerantiškas požiūris į savižudybę. Neigiamas požiūris į savižudybę susiformavo tik veikiant krikščioniškai pasaulėžiūrai. Viduramžių Europai toks požiūris turėjo didelę įtaką. Savižudybės tarp riterių pasitaikydavo retai.

Buvo aukštinama narsa ir pabrėžiama, kad kristi kovojant su priešu gali būti ne tik garbinga, bet ir išganinga (jei kovojama su nekrikščionimis), o pakelti ranką prieš save nuodėminga. Taigi riteriai verčiau nutrūktgalviškai atakavo, bet nesižudė.

Panieka dėl nesėkmės galėdavo būti tokia stipri, o gėdos jausmas toks deginantis, kad ne vienas karys verčiau ryždavosi nusižudyti, negu karo laimę dar sykį išmėginti.

Daugelio kovų aprašymuose matyti, kad ir senovės lietuviai narsiai kaudavosi, nebijodavo žūti kovoje. Bet jie priklausė savižudybę toleruojančiai visuomenei, o jų elgesys po nesėkmingo mūšio ar žygio galėjo tapti savižudišku. Tam palankų klimatą kūrė viešoji opinija. Panieka dėl nesėkmės galėdavo būti tokia stipri, o gėdos jausmas toks deginantis, kad ne vienas karys verčiau ryždavosi nusižudyti, negu karo laimę dar sykį išmėginti.

Tokia smurtiniu veiksmu iki galo realizuota nuostata retino ginklą valdyti galinčių vyrų gretas. Vis dėlto šio reiškinio poveikio nereikėtų perdėti. XIII–XIV a. gyvenimo sąlygos Lietuvoje buvo tokios, kad tik nedidelė gyventojų dalis perkopdavo keturias dešimtis metų. Tad savo noru iš gyvenimo pasitraukęs brandesnio amžiaus vyras ir taip neturėjo didelių šansų sulaukti žilos galvos, matuojant šių dienų gyvenimo trukmės masteliais. Didžiulis vaikų mirtingumas, trumpa gyventojų trukmė, karo kasdieniškumas skatino pagonis lietuvius nevertinti nei svetimų, nei savų žmonių gyvybės.

Didžiulis vaikų mirtingumas, trumpa gyventojų trukmė, karo kasdieniškumas skatino pagonis lietuvius nevertinti nei svetimų, nei savų žmonių gyvybės.

Įdomybė

1205 m. lietuvių nelaisvėje buvęs kunigas Jonas iš Livonijos aprašė, kad sužinojusios apie į grobio žygį išsiruošusių vyrų žūtį „pasikorė penkiasdešimt moterų, nes lietuviai tiki, kad netrukus gyvens kitame gyvenime“. Galbūt dalis baltų ir kituose indoeuropiečių kraštuose pasitaikančių porinių kapų liudija tokio tikėjimo apraišką – ritualinę našlės savižudybę.

Pagoniškoje Lietuvoje savižudybės reiškinys nebuvo būdingas vien vyrams. 1205 metais lietuvių nelaisvėje buvęs kunigas Jonas iš Livonijos tapo masinės moterų savižudybės liudininku. Sužinojusios, kad kartu su Žvelgaičiu į grobio žygį išsiruošę vyrai žuvo, „dėl vyrų mirties pasikorė penkiasdešimt moterų, nes lietuviai tiki, kad netrukus gyvens kitame gyvenime“. Galbūt dalis baltų ir kituose indoeuropiečių kraštuose pasitaikančių porinių kapų liudija tokio tikėjimo apraišką – ritualinę našlės savižudybę.

Pagoniškos religijos tolerantiškas požiūris į savižudybę teikė sankciją žmogui kraštutiniu, ribiniu atveju pasitraukti iš gyvenimo. Tik vėlesnių amžių liaudies išmintis ėmė aiškiau kalbėti apie be ramybės klajojančias savižudžių vėles, o patį reiškinį sieti su blogio jėgomis.

Darius Baronas

G. Beresnevičius, Lietuvių religija ir mitologija. Sisteminė studija, Vilnius: Tyto alba, 2008, p. 106–112.