Sukilimo propaganda

XVIII a. pab. Europoje ir JAV vyko svarbūs politiniai bei visuomeniniai pokyčiai, kuriuos dar labiau skatino spartus informacijos apie šiuos pasikeitimus platinimas ir asmenų, galinčių tą informaciją priimti, skaičiaus augimas. Pasitelkę periodinę spaudą, atsišaukimus ir proklamacijas, atskiri asmenys bei politinės grupuotės kryptingai veikė visos ar dalies visuomenės nuomonę, kuri tapo svarbia atrama siekiant politinių, karinių ir kitų tikslų. 

Liaudies mokytojai

Propagandos svarbą suvokė ir 1794 m. sukilimo organizatoriai, nes be visuomenės paramos sukilimo sėkmė buvo negalima. Dar sukilimo pradžioje T. Kosciuška paskelbė, kad sudaryta sukilimo vyriausybė – Aukščiausioji Tautinė Taryba – ne tik vykdys būdingas vykdomosios valdžios funkcijas, bet ir „tiesins [formuos] visuomenės nuomonę, skleis tautinę dvasią“. Po kelių mėnesių imta organizuoti propagandos platinimo sistemą. Prie Aukščiausiosios Tautinės Tarybos buvo įkurtas Tautinės instrukcijos skyrius, kuris rūpinosi bendra švietimo sistema ir privalėjo „per laikraščius ir kitus raštus, pamokant liaudį bažnyčiose ir kitose viešose sueigose, plėsti tautinę dvasią“. Netrukus Tautinės instrukcijos skyriai buvo įkurti kiekviename paviete. 

Toks dėmesys propagandai tarp valstiečių buvo skirtas todėl, kad tai buvo skaitlingiausia, tačiau dėl beteisiškos padėties – pasyviausia visuomenės dalis.

To sukilimo vadovybei atrodė negana, todėl naujai sukurtuose administraciniuose vienetuose – priežiūrose, kurias sudarė apie 1 200 ūkių, buvo įsteigta nauja pareigybė – mokytojas. Mokytojui buvo keliami nemaži reikalavimai. Jis turėjo būti „apsišvietęs, nepriekaištingos reputacijos, žinomas paviete ir turintis gerą vardą, laisvas nuo prietarų, žinantis krašto įstatymus, patriotiškos dvasios, uoliai prieraišus tėvynei“. Mokytojai turėjo daug pareigų, tačiau pagrindinė jų funkcija buvo valdžios skelbimų platinimas, jų aiškinimas ir liaudies apšvieta. Jie privalėjo „aiškinti liaudžiai valdžios nurodymų naudą. Leisti visiems gyventojams pažinti valstybės globą, mokyti šventų pareigų tėvynei ir abipusių įsipareigojimų, priimtų ar kylančių iš Apvaizdos skirtos luominės padėties.“ Toks dėmesys propagandai tarp valstiečių buvo skirtas todėl, kad tai buvo skaitlingiausia, tačiau dėl beteisiškos padėties – pasyviausia visuomenės dalis.

Laikraščiai, skelbiami iš sakyklų

Ypač aktyviai įtraukti į sukilimą valstiečius stengėsi Lietuvos sukilėliai. Lietuvos Aukščiausios Tautinės Tarybos rūpesčiu atsišaukimai ir universalai, skirti valstiečiams, buvo spausdinami ir lietuvių kalba. Juos liaudžiai privalėjo perskaityti ir paaiškinti parapijų klebonai. Daug dvasininkų savanoriškai  ragino valstiečius jungtis į sukilimą. Štai kaip rašė vienas kunigas, kurio pamokymą atspausdino „Vilniaus tautinis laikraštis“ (Gazeta Narodowa Wileńska): „Mokysiu jus, žemdirbiai, ką privalote savo Tėvynei ir tai žemei, kuri jus maitina, ir visiems tiems, kurie tariasi, kad jums būtų gerai, kad jūsų niekas nespaustų, ir ką turite nuveikti, kad dabar ir jums, ir jūsų vaikams bei žmonoms būtų galima ramiai ir saugiai namuose gyventi. Broliai artojai! Jau jūsų vadovai pradėjo apie jus galvoti, kad jus išmokytų skaityti bei rašyti ir sulygintų jus su visais žmonėmis, jau kiekvienas įsitikino, jog jūs esate vertingiausias lobis ir pagalba mūsų mylimai Tėvynei išgelbėti, jog jūsų garbingos rankos, darbščiai, net iki kruvino prakaito kasdien žagre ardamos, akėdamos ir purendamos žemę, mus visus maitina, jog taip pat jūsų rankos, apginkluotos dalgiais ir ietimis, gali su didžiausia jėga sumušti ir sutriuškinti mūsų Tėvynės priešus – jūsų žemės, jūsų žmonų ir vaikų, jūsų vargano turto priešus.“

Tam, kad visuomenė greičiau ir plačiau susipažintų su sukilėlių kariniais laimėjimais ir šalies vidaus aktualijomis, buvo leista sukilėlių periodinė spauda. Lietuvos sukilėlių oficiozu tapo „Vilniaus tautinis laikraštis“. Laikraščio redaktorius N. Golanskis neslėpė, kad pateiks atrinktą informaciją, kuri formuos palankią nuomonę apie sukilimą. Pirmame laikraščio numeryje jis rašė: „Išsamiai ir teisingai informuosime apie viską, ką visai tautai priklauso žinoti, kas skatina garbę, žadina uolumą, kelia patriotizmo dvasią. Laisvės kovoje su prievarta kiekvienas žmogus, pilietis ir šios žemės gyventojas, įkvėptas didvyriškumo, visą savo egzistenciją privalo pašvęsti gynybai ir bendrai visų gerovei. „Tautinio laikraščio“ redakcija tikisi, kad tik tikroms paslaugoms ir neabejotiniems tėvynės meilės pavyzdžiams savo plunksną pašvęs.“

Laikraštis buvo spausdinamas du kartus per savaitę. Jame buvo pateikiama informacija apie Aukščiausios Tautinės Tarybos veiklą, skelbiami jos universalai, atsišaukimai, pranešamos naujienos iš Lietuvos, Lenkijos, užsienio, spausdinami aukojusių sukilimo reikmėms sąrašai. 

Kreipimasis į priešą

Įdomybė

1794 m. sukilimo organizatoriai suvokė sukilimo tikslų populiarinimo naudą, nes be visuomenės paramos sukilimo sėkmė buvo negalima. Kreiptasi net į sukilimo slopintojus, tikintis, kad sunkią 25 metų tarnybos laiką į laisvą gyvenimą iškeis bent dalis Rusijos kariuomenės kareivių: „Rusų kareiviai [….] laukinių vadų griežtai valdžiai atiduoti. [….] Rasite jūs lenko mintyse pagarbą žmogiškumui, o suvokus, kad tironas jus beveik gyvuliu laiko, norėsite sau padėti, rasite sau ir jūsų palikuonims pagalbą ir tikrą broliškumą.“

Sukilėliai neapsiribojo propaganda šalies viduje. Atsišaukimai buvo platinami ir tarp sukilimo slopintųjų. Tikintis, kad sunkią 25 metų tarnybos laiką į laisvą gyvenimą iškeis bent dalis Rusijos kariuomenės kareivių, Lietuvos Aukščiausioji Tautinė Taryba kreipėsi ir į juos: „Rusų kareiviai [….] laukinių vadų griežtai valdžiai atiduoti. Žinome jus kaip brolius, artimus ir gailimės jūsų dalios, kad dūsaudami dėl laisvės, būdami barbarų valdžioje jos negalite turėti ir ragauti. Rasite jūs lenko mintyse pagarbą žmogiškumui, o suvokus, kad  tironas jus beveik gyvuliu laiko, norėsite sau padėti, rasite sau ir jūsų palikuonims pagalbą ir tikrą broliškumą. […] Jums, kareiviams, priverstiems daryti nusikaltimus prieš žmoniškumą ir krikščionybę, atleis lenko žmogiškumas ir neatsakys prašantiems prieglobsčio laisvojoje Lenkijos žemėje.“

Propaganda sukilimo metu buvo veiksminga priemonė, palaikant sukilėlių dvasią ir buriant sukilėlių būrius, tačiau vien jos nepakako pergalei pasiekti.

Siekta paramos sukilimui ir Prūsijoje. Gardino pavieto generolas K. Jelskis, organizuodamas žygį į kitos sukilimo slopintojos teritoriją, norėjo, kad daugiau Prūsijos kariuomenės liktų Prūsijoje, aiškino sukilimo tikslus, prašė Prūsijos gyventojų paramos: „Einu turėdamas tikslą, kad kiekvienas pilietis, kuris trokšta laisvės ir savo turto išsaugojimo, būtų apsaugotas mūsų gausios kariuomenės. […] Tačiau jei kas iš kariškių ar civilių bus despoto ir tirono pusėje, tas bus laikomas liaudies ir laisvės priešu. Jei toks asmuo taps liaudies, kovojančios už laisvę uolumo auka, pats bus kaltas. Tai bus bausmė, kurios nusipelnė. […] Žiūrėkite, kokia mums yra saldi laisvė, kad mes, palikę namus, savo žmonas ir vaikus, siekdami išsilaisvinti iš mums numatytos nelaisvės, tikimės broliško priėmimo, nes norime matyti jus tokius pat laisvus kaip mes esame.“
Propaganda sukilimo metu buvo veiksminga priemonė, palaikant sukilėlių dvasią ir buriant sukilėlių būrius, tačiau vien jos nepakako pergalei pasiekti.

Eduardas Brusokas