Susisiekimo būdai ir priemonės
Neįžengiamų girių, klampių raistų ir pražūtingų pelkių vaizdinys yra dažnas XIII–XIV a. Lietuvos kraštovaizdį iliustruojančioje istoriografijoje. Natūralios gamtinės kliūtys ir tik vietos gyventojams žinotos kūlgrindos, medgrindos, slapti keliai, įvardinami kaip svarbi gynybos prieš krikščionių agresorius priemonė. Valstybės priešaušryje baltų gentis vieną nuo kitos skyrė plačios dykros – žemdirbystei mažiau tinkamos drėgnos, miškingos vietovės, jos minimos ir XIV a. kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose (Wegeberichte).
Įdomybė
XIII-XIV a. Žemaitijoje tiltai per upes nebuvo statomi, siekiant apsisaugoti nuo staigių kryžiuočių puolimų. Tačiau esama istorinių duomenų, liudijančių, jog lietuvių kariai mokėjo pastatyti laikinus tiltus karinių žygių metu.
Tačiau jau Mindaugo laikais baltų ir kaimyninių slavų kraštų pagrindu kuriantis valstybei, ženkliai išaugo vietos ir tarpvalstybinio pagal to meto galimybes greito susisiekimo poreikis. Tarpvalstybinio lygmens komunikacija, nesvarbu, taikaus ar grobikiško pobūdžio, sunkiai įsivaizduojama be kelių ir jiems tinkančių susisiekimo priemonių. XIII–XIV amžiuje diduomenės mobilumas – būdingas epochos bruožas. Dėl milžiniškų LDK geografinių apimčių ženkli kunigaikščių ir jų kariauninkų gyvenimo dalis turėjo prabėgti „kelyje“. Kelio sąvoka aprėpia ne tik eiti, joti ar važiuoti tinkamus sausumos kelius. Vasaros metu laivybai naudotos upės ir ežerai žiemą tapdavo puikiomis ledo „magistralėmis“.
Ką sužinome iš kryžiuočių „kelionių vadovų“ po Lietuvą?
To meto kelius iliustruoja istoriniai šaltiniai. Informatyvūs yra XIV a. kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymai (Wegeberichte). Tačiau tai nėra to meto kelių atlasas. Aprašymuose nurodytos tik galimos žygių kryptys, kaip pasiekti norimą vietovę, kas laukia busimų karžygių – medžių kirtimas, raistų kamšymas, tiltų statymas, užtvarų griovimas ir panašiai. Aprašymuose keliai apibūdinami kaip naujas, senas, geras; kartais keliai įvardinami vieškeliais arba kariuomenės keliais. Tai liudija krašte buvus vidaus susiekimui naudotą kelių infrastruktūrą, kurios nuolatinė priežiūra buvo viena iš gyventojų prievolių didžiajam kunigaikščiui. „Seni“ keliai gali būti siejami su prekybiniais ryšiais, tačiau pagrindinės prekybinės „arterijos“ buvo ankstyvosios LDK paribiuose – Dauguvos upė, Nemuno aukštupys, jūros pakrantė.
“
Palei vandeningesnes upes besidriekiantys prekybiniai keliai tuomet buvo dažnas reiškinys.
Kryžiuočių kelių sąraše laisvą prekybos kelią (fredeweg), XIV a. pab. vedusį iš Ragainės į Medininkus bei Kaltinėnus, jau matome ir „neįžengiamoje“ Žemaitijoje. Keliai minimi XIV a. tarpvalstybinėse sutartyse, kuriomis bandyta užtikrinti saugesnę prekybą. Gedimino šalininkų ir Livonijos ordino bei Rygos miestiečių sudarytoje sutartyje buvo numatytos prekybiniams keliams skirtos valstybių teritorijos, kuriose draudžiami kariniai veiksmai. Štai sutartyje rašoma: „Toliau, keliai abejose Dauguvos pusėse, žemiau Aiviškitės žiočių, turi būti saugūs kiekvienam pirkliui tiek toli, kiek jis gali nusviesti ietį. Toliau pirklys gali keliauti netrukdomas tuo keliu, kuris vadinasi laisvuoju.“ Palei vandeningesnes upes besidriekiantys prekybiniai keliai tuomet buvo dažnas reiškinys. Tiltų stigo. Žemaitijoje jų nestatė, siekiant apsisaugoti nuo staigių kryžiuočių puolimų. Kryžiuočių kronikos mini 1365 m. puolimo metu sudegintą tiltą per Nerį, o 1369 m. ties Paštuvos pilimi vokiečių riteriai aptiko tiltą per Nemuną, kurį apibūdino žodžiu „menkas“. Bet turime istorinių duomenų, liudijančių, jog lietuvių kariai mokėjo pastatyti laikinus tiltus karinių žygių metu.
Pagrindinė to meto lietuvių susisiekimo priemonė buvo žirgas. Jo pagalba buvo įveikiami didesni atstumai, gabenami kroviniai. Žirgas užtikrino ir susisiekimo spartą. Staigūs puolimai ir dar spartesni atsitraukimai buvo vienas esminių karo žygių taktikos elementų, praktikuotų visų tuo metu kariaujančių pusių. Žirgų svarbą liudija šimtais skaičiuojami archeologų tyrinėti žirgų kapai. XIII–XIV amžiuje kultūriniuose sluoksniuose aptinkami žirgo ir raitelio atributai: pentinai, žąslai, balnakilpės, kamanų ir kitos žirgo aprangos detalės. Archeologai nerado šiuo laikotarpiu datuotinų pasagų. Taigi XIII–XIV a. žirgams pavojus nutrinti kanopas į akmenimis grįstų kelių grindinius nekildavo. Tačiau Kernavėje aptikta geležinių į žirgo kanopas kaltų spyglių. Jie buvo reikalingi tam, kad žirgas neslydinėtų ant ledo.
Ledo ir vandens keliai
Žiemos metu sausumos kelių tinklą ženkliai išplėsdavo užšalę ežerai, upės. XIII amžiuje atvėsus klimatui, žiemos būdavo rūsčios, užšaldavo visi vidaus vandens telkiniai, bent dešimt kartų buvo užšalusi ir Baltijos jūra. Henrikas Latvis Livonijos kronikoje mini, kad lietuviai 1201–1202 m. žiemą užšalusios Dauguvos upe žygiavo prieš žiemgalius ir pasiekė upės žiotis. Matyt, tokių upių vagomis organizuotų žygių būta ir daugiau. Šaltiniai liudija, kaip 1219–1220 m. žiemą iš Saremos salos grįžtančius lietuvius ant Baltijos jūros ledo „pasitiko“ vokiečių ir danų jungtinė kariuomenė. Riteriams puolant, lietuvių kariai pasitraukė už iš rogių sustatytų užtvarų ir, nukovę į jas įsipainiojusius riterių žirgus, pradėjo ilgas skerdynes, pasibaigusias pergale. Taigi žiemos susisiekimo priemonė – arklių traukiamos rogės – lietuvių naudotos jau XIII a. pradžioje. Daug rogių detalių, ypač pavažų, aptikta LDK mieste – Vitebske.
“
Žiemos susisiekimo priemonė – arklių traukiamos rogės – lietuvių naudotos jau XIII a. pradžioje.
Dažniausiai pavažos gamintos iš kietmedžio – ąžuolo, alksnio, guobos medienos. Viduramžių Vitebsko rogės mažai skyrėsi nuo naudotų dar XIX amžiuje. Rusioje rogės buvo populiarios ilgai, XVII a. jos vertintos labiau nei ratinės transporto priemonės, o drėgnose vietovėse naudotos ir vasaros metu. Duomenų apie XIII–XIV a. ratines transporto priemones – vežimus – turime nedaug. Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje buvo rasta 164 cm ilgio vežimo ašis ir apysveikis medinis aštuonių stipinų ratas. Manoma, kad ratas sukosi XIV a. II pusėje. Medinių vežimų ratų stipinų rasta to meto LDK miestuose: Minske, Breste, Polocke ir kitur. Netiesiogiai tempiamas transporto priemones – vežimus ar roges – liudija XIII–XIV a. Vilniuje ir Kernavėje tyrinėtos gatvės tarp sodybų. Didelis jų plotis, siekiantis 4 m, matyt, buvo skirtas ne tik pėstiesiems prasilenkti.
Migloti duomenys, iliustruojantys vandens susisiekimo priemones ir galimą XIII–XIV a. lietuvių laivybą. Kuršiai, laivais raižę Baltijos jūrą ir keldavę paniką Gotlando salos gyventojams, jau buvo nugrimzdę užmarštin. Praktiškai visą baltų pajūrį kontroliavo Vokiečių ordinas. Prie svarbesnės prekybinės arterijos – Dauguvos upės –lietuviai pasirodydavo tik kaip svečiai, dažniausiai nekviesti. Matyt, to meto lietuvių gamintos vandens susisiekimo priemonės buvo kaip ir akmens amžiuje skaptuoti luotai, upėse galėjo būti naudojami plaustai. Anot Hermano Vartbergiečio, 1375 m. rinktiniams lietuvių kariams netrūko sumanumo žygio metu iš medžio žievės pasidirbti valteles, nuplaukti iki reikiamos vietos, jas paslėpti ir netikėtai užpulti Rozitės apylinkes. Tai tikrai nebuvo laivai, skirti tolimoms prekybinėms ar karinėms kelionėms, siekiant grįžti į gimtąjį uostą.
Gintautas Vėlius
