Vargondirbystės menas baroko Lietuvoje: tarp istorijos realijų ir vaizdingų legendų

Turime unikalų baroko vargonų paveldą Europos kontekste. Buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje XVIII a. visiškai arba fragmentiškai išliko virš 100 vėlyvojo baroko vargonų, o dar netvarkytose bažnyčių palėpėse galima aptikti nenaudojamų, išardytų instrumentų dumplių, vamzdžių ar net atskirų nedidelių nešiojamų vargonų.

Lietuvos vargonų meno istorijai svarbi data yra 1408 m. balandžio 11-oji, kai kryžiuočių ordino magistras Ulrichas von Jungingenas padovanojo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonai Onai klavikordą ir nešiojamus vargonėlius portatyvą. Tokie nešiojami nedideli (vos skrynios dydžio) vargonai – portatyvai – ir kiek didesni – pozityvai – iki XVIII a. pr. buvo labiausiai paplitęs vargonų tipas ne tik bažnyčiose. Tokius ir dar mažesnius regalus savo namuose turėjo ir Lietuvos didikai: 1534 m. pozityvą įsigijo Jurgis Radvila Vilniuje, o 1618 m. LDK etmonas Kristupas Radvilas Biržuose – 6 balsų pozityvą ir 3 balsų regalą. Anais laikais pozityvais ne tik grodavo ir muzikuodavo, bet, pvz., žaisdavo šachmatais – skrynios formos vargonų viršus būdavo padalintas dvispalviais kvadratais. Toks seniausias portatyvas, datuojamas XVII a. pab., dabar eksponuojamas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.

Vargonų muzikos magija

Įdomybė

Vilniuje XVII–XVIII a. garsiausi vargonai buvo Bernardinų bažnyčioje (neišliko). Greta instrumento vargonuose buvo judančių ir įvairius garsus skleidžiančių skulptūrų teatras: balandis, gegutė, gervė, angelas, avinėlis, skirtingo dydžio varpeliai ir akustiniai būgnai, kurie naudoti per šventes džiaugsmo šurmuliui sustiprinti. Apie Vilniaus Bernardinų vargonus minima, kad atskiroje uždaroje patalpoje stovėjusias dumples dumdavo prasikaltę vienuoliai.

Tikriausiai didžiausi ir garsiausi barokiniai vargonai buvo sukurti 1619 m. Kretingos Bernardinų bažnyčioje. Apie juos sklando legenda, jog „vargonais  pirmą kartą užgrojus, buvo toks garsas, kad net bažnyčios skliautai įskilę“, o Žemaitijoje vartotas palyginimas – „gaudžia kaip Kretingos vargonai“. Deja, vargonai neišliko.

Tikriausiai didžiausi ir garsiausi barokiniai vargonai buvo sukurti 1619 m. Kretingos Bernardinų bažnyčioje.

Vilniuje XVII–XVIII a. garsiausi vargonai taip pat buvo Bernardinų bažnyčioje (neišliko). Tačiau įdomiausia, kad greta instrumento vargonuose buvo judančių ir įvairius garsus skleidžiančių skulptūrų teatras: balandis, gegutė, gervė, angelas, avinėlis, skirtingo dydžio varpeliai ir akustiniai būgnai, kurie naudoti per šventes džiaugsmo šurmuliui sustiprinti. Vokietijoje tokie būgnai vadinami kamane, nes jie skleidžia į storą zvimbimą panašų sodrų garsą.
Nemažiau garsius vargonus turėjo Kauno Bernardinų Šv. Jurgio bažnyčia. Jos viduje ant dviejų piliorių mediniuose bokšteliuose stovėjo vargonų akustinio būgno vamzdžiai su ištapytais liūto nasrais ir dantimis (išliko tik bokštelių fragmentai). Turbūt todėl apie žmogų negražiais dideliais dantimis buvo sakoma „vargonadantis“. Ne veltui ir vargonų vamzdžių atskiros dalys vadinamos kaip žmogaus kūno dalys: pėda, koja, liemuo, kaklas, smakras, barzda, burna, lūpos, ausys. Jei visa tai nutapytume, gautume į žmogų ar mistinį padarą panašią būtybę.

Barokiniuose vargonuose yra gausybė fleitinių balsų ir styginių instrumentų tembrą atkartojančių registrų, pvz., Salicional. Įdomus registras Undamaris, kuris lotynų kalba reiškia „Marių bangos“. Yra net žmogaus balsą imituojantis Vox Humana registras, nors kai kuriuose senuose dokumentuose rašoma, kad jo garsas labiau primena asilo bliovimą.

Vilniaus vargondirbių istorijos

Ir tada, ir dabar vargonai dirbinami iš natūralių medžiagų ir tik rankomis. Metaliniai vamzdžiai gaminami iš alavo ir švino skardos ar medienos; dumplėms naudojama avies oda ir žarninės virvės, kaulų, žuvų klijai. 

Ir tada, ir dabar vargonai dirbinami iš natūralių medžiagų ir tik rankomis.

Štai XVIII a. statant didžiuosius Vilniaus Bernardinų bažnyčios vargonus buvo sunaudota keliasdešimties avių oda, o alavas atvežtas net iš Anglijos. Su vargonais ir alavu susijusi įdomi istorija, aprašyta senuose dokumentuose: 1780 m. vargonų meistras Mykolas Celė (Zelle) statė naujus vargonus Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje bei buvo apkaltintas vagiant alavą iš vienuolių. Galbūt vargonų vamzdžiams pritrūko alavo ir meistras su parankiniais nugvelbė bažnyčios alavines žvakides ar buities rakandus? O apie kitus vargonų meistrus teko sužinoti tik iš kriminalinių žinučių: meistras Janas Ventas 1694 m. buvo paskųstas, kad nepadarė pozityvo, nes tuo metu jis atliko bausmę kalėjime, o apie Vilniaus vargondirbį Steponą Vasilevskį parašyta, kad jo sūnus 1676 m. sumušė tapytojo sūnų.
Iki XVIII a. Lietuvoje vargonus dažniausiai statė meistrai iš Gdansko ir Karaliaučiaus. 

Iki XVIII a. Lietuvoje vargonus dažniausiai statė meistrai iš Gdansko ir Karaliaučiaus.

XVIII amžiaus vid. atsiradus nuolatiniams užsakymams, iš vokiškų žemių bei Rytprūsių į Vilnių atvyko ir čia steigė dirbtuves daug meistrų. Šie amatininkai, jų mokiniai ir palikuonys šiandien vadinami Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokyklos nariais. Dalis šių meistrų statyti vargonus vyko į atokiausias LDK vietas: Polotską, Budslavą, Pasienę, Belyničius… Tačiau jie gyveno Vilniuje, buvo priėmę piliečio teises, mokėjo mokesčius. Pvz., iš Hamburgo apylinkių į Vilnių kaip paprastas pameistrys atvykęs Mikalojus Jansonas vėliau buvo žinomas ir gerbiamas Vilniaus miestietis. Mikalojus Jansonas vedė savo mokytojo vargondirbio Arento Gerardo Celės dukrą, o po uošvio mirties perėmė jo dirbtuvę. Jansono sūnus Friedrichas Samuelis taip pat nuėjo tėvo pėdomis. Vokiškų vėjų iš Meklemburgo kunigaikštystės į Vilnių 1764 m. atnešė meistras Joachimas Frydrichas Šelis.

Baroko vargonai tebegaudžia provincijoje

Mikalojus Jansonas laikomas svarbiausiu Lietuvos vargonų meistru. Vieni žinomiausių jo vargonų 1766 m. pastatyti Vilniaus Bernardinų bažnyčioje (išliko tik fasadas). Šie 30 balsų vargonai turėjo varpelių karilioną, kelis akustinius būgnus ir net šešerias dumples, kurias „mindavo“ du dumpliuotojai. Tokie dumpliuotojai daugumoje bažnyčių buvo svarbūs, greta varpininko ar vargonininko jie turėjo savo pareigybę (kalkantas). Apie Vilniaus Bernardinų vargonus minima, kad atskiroje uždaroje patalpoje stovėjusias dumples dumdavo prasikaltę vienuoliai.

Vienas didžiausių ir įdomiausių M. Jansono kūrinių gaudžia Tytuvėnų bažnyčioje. Šie 1789 m. datuojami vargonai šiandien yra didžiausi barokiniai vargonai, sukurti Lietuvos meistro. Instrumentas turi dvi manualines (grojamas rankomis) klaviatūras, 25 registrus, suderintų varpelių karilioną, žvaigždinių varpelių ir akustinio būgno įrenginius bei ketverias pleišto formos, kojomis minamas dumples.

Deja, sovietmečiu uždarytose Vilniaus bažnyčiose stipriai nukentėjo visi vargonai, iki mūsų dienų išliko tik nebylūs fasadai. Tačiau mažų Lietuvos miestelių ir kaimelių bažnyčiose visiškai ar fragmentiškai išliko net kelios dešimtys vertingų barokinių vargonų (Kretingoje, Griškabūdyje, Kartenoje, Sedoje, Kantaučiuose, Balbieriškyje ir kt.). Išlikęs Lietuvos vargondirbių sukurtas paveldas šiandien užima svarbią vietą ne tik dabartinės Lietuvos, tačiau ir Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos istorijoje bei turi svarbių sąsajų net su Skandinavijos šalimis.

Girėnas Povilionis