Vilniaus katedra – klasicistinio stiliaus šventovė
Vilniaus katedra, būdama Lietuvos katalikų šventove, nuo kitų panašaus pobūdžio sakralinių statinių išsiskiria savo architektūriniu stiliumi. Retai kuriame mieste surasime stovint klasicistinės architektūros Katedrą.
Iššūkis architektams
Jos rekonstrukcija susijusi su vienu nelemtu įvykiu. 1769 metų rugsėjo 2 d. Vilniuje siautusi audra nuvertė vieną kampinį Katedros bokštą, kuris pralaužė greta stovėjusios Švč. Mergelės Marijos koplyčios skliautus, o krisdami skliautai užmušė šešis kunigus. Po šios nelaimės Katedra buvo uždaryta. Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis nutarė pradėti Katedros rekonstrukciją. Jo dvaro architektas Martynas Knakfusas 1771 m. kruopščiai patikrino Katedros mūrus ir sudarė pažeidimų sąrašą. 1778 metų balandį Katedra buvo galutinai uždaryta, o pamaldos perkeltos į Šv. Jono bažnyčią.
“
1769 metų rugsėjo 2 d. Vilniuje siautusi audra nuvertė vieną kampinį Katedros bokštą, kuris pralaužė greta stovėjusios Švč. Mergelės Marijos koplyčios skliautus, o krisdami skliautai užmušė šešis kunigus.
Pirmąjį Katedros atstatymo projektą parengė iš Gardino atvykęs italas Giuseppe Sacco. Tačiau jo projektas nebuvo vykęs, Katedros atstatymo darbus perėmė I. J. Masalskio globotinis architektas Laurynas Gucevičius. Pastarasis 1779–1780 m., finansiškai remiamas Vilniaus vyskupo, keliavo po Prancūziją ir Italiją, kur bendravo su prancūzų architektais Claude’u Nicolu Ledoux ir Jacques-Germain Soufflot, mokėsi ne tik architektūros meno, bet ir brandino savąjį Vilniaus katedros atstatymo variantą, kurio eskizai patiko vyskupui I. J. Masalskiui.
Prikelta iš griuvėsių
Galutinį Katedros rekonstravimo projektą L. Gucevičius parengė 1781 metais. Kitais metais sparčiai pradėti parengiamieji Katedros atstatymo darbai, o L. Gucevičius pasiųstas į Švediją ir Vokietijos miestus Hamburgą bei Liūbeką pirkti vario skardos. Nupirktas krovinys jūra iš Liūbeko buvo atplukdytas į Liepoją, iš jos arkliais atgabentas į Jurbarką, o iš čia vandeniu pristatytas į Vilnių.
Įdomybė
Vilniaus katedros portiką puošia trys milžiniškos skulptūros – Šv. Elena su kryžiumi, Šv. Kazimieras ir Šv. Stanislovas. Jos buvo pastatytos su Lauryno Gucevičiaus žinia, o jų autorius – Karolis Jelskis. 1950 metais skulptūros buvo sunaikintos, o 1997 m. vėl atkurtos (skulpt. Stanislovas Kuzma).
Tais pačiais metais turėjo būti atlikti parengiamieji statybos darbai: išvalyta Katedros aplinka ir paruošta „fabrikui“ tinkama darbo aikštelė. Buvo atlikti ir kai kurie senojo pastato demontavimo darbai: pašalintos sugriuvusio bokšto liekanos, išardyti avarinės būklės mūrai, nuardytas stogas. 1785 metų gruodžio pradžioje pradėti statyti pastoliai ir Katedros viduje, o perėjimas iš jos į Šv. Kazimiero koplyčią užmūrytas. Siekta, kad statybinės dulkės nežalotų koplyčios vidaus dekoro. Tais pačiais metais buvo baigti statyti pastoliai ir bažnyčios išorėje. Tačiau 1792 metais vyskupą I. J. Masalskį ištiko finansų krizė, Katedros rekonstrukcijos darbai dėl pinigų stygiaus buvo sustabdyti. Iš esmės iki to meto Katedros vidus nebuvo pakeistas, išskyrus naujas skliautų dalis ir naujai sumūrytas koplyčias.
Paprastumo ir didybės darna
L. Gucevičius suprojektavo Vilniaus katedrą kaip šventyklą, kurios svarbą ir iškilmingumą turėjo išryškinti daugybė skulptūrų. Ji, kaip Vilniaus vyskupo rezidencija, turėjo būti svarbiausia Lietuvos bažnyčia. Sumanymui papuošti skulptūromis buvo pritaręs ir I. J. Masalskis. Jį įgyvendino iš Romos pasikviestas skulptorius Tommaso Righi (1727–1802). Jo skulptūros Vilniaus katedroje – paskutinės barokinės dailės apraiškos. Dar trys milžiniškos skulptūros – Šv. Elena su kryžiumi, Šv. Kazimieras ir Šv. Stanislovas –iškilo virš Katedros portiko. Jos buvo pastatytos su L. Gucevičiaus žinia, o jų autorius – Karolis Jelskis.
“
L. Gucevičius suprojektavo Vilniaus katedrą kaip šventyklą, kurios svarbą ir iškilmingumą turėjo išryškinti daugybė skulptūrų.
Katedros baigiamieji rekonstravimo darbai prasidėjo 1798 m. pavasarį. Jiems vadovavo architektas Mykolas Šulcas. Jis rekonstravo ir Katedros varpinę. Ji Katedros neužgožė, o subtiliai atskleidė architektūros darną ir jos didingą išraišką. Vilniaus katedros rekonstrukcija baigta 1801 metais.
Anot Vilniaus katedros tyrinėtojo, menotyrininko Vlado Drėmos (1910–1995), „Lauryno Gucevičiaus sukurta Vilniaus katedra – geriausias kūrinys, gražiausias ir tobuliausias lietuviškojo klasicizmo žiedas, nepakartojamas ir originalus pasaulinės architektūros šedevras“.
Eligijus Raila
