XVIII a. kasdienybės vaizdai Kurtuvėnų dvare
Žemaitijos viduryje esantis Kurtuvėnų dvaras XVIII a. II p. buvo žymi Lietuvos provincinė rezidencija. Ji atskleidžia tipišką ano meto kasdieninį dvaro gyvenimą. Tuo metu dvaras priklausė Žemaitijos pakamariui Jokūbui Nagurskiui.
Jokūbas Nagurskis (apie 1734 – apie1799), paveldėjęs tėvo turtus, tapo turtingu Žemaitijos žemvaldžiu – jis valdė 810 dūmų (valstiečių sodybų). Kurtuvėnų dvaras tapo pagrindine jo rezidencija, ūkinio ir kultūrinio gyvenimo centru, kur gyveno pagrindiniai jo valdų pareigūnai, suplaukdavo visų jo šeimos dvarų ataskaitos, buvo priimami svečiai ir giminaičiai.
J. Nagurskio iniciatyva dvare nepaliaujamai vyko statybos darbai. 1757–1777 metais buvo pastatytas naujas dvaro malūnas, palivarkas, dvare plušėjo staliai ir dažytojai, buvo perdengti daugumos dvaro statinių stogai, atnaujinta oficina, remontuoti rūmai (perdėtos grindys, atlikti įvairūs mūro darbai). Kurtuvėnų dvare susiformavo įvairios paskirties pastatų kompleksas: rūmai, oficina, iždinė, ūkiniai pastatai (svirnas, sandėlys, žibintinė, šunidės, malūnas, arklidės, ratinės, kalvės, bravoras, virtuvė, skalbykla ir ledainė). Žemaitijos pakamario ir jo žmonos kuklius poreikius klusniai tenkino net 44 Kurtuvėnų dvaro tarnai – kambarinės, auklės, liokajai, virėjai. Dvaro kasdieninį gyvenimą pagyvindavo vaikų krikštynos, pokyliai, netoliese miestelyje rengiami turgūs.
Gurmaniški Kurtuvėnų virtuvės kvapai
Nagurskių valgomojo stalas buvo serviruojamas prabangiais indais – krištolinėmis stiklinaitėmis, angliškais peiliais bei šakutėmis. Jie valgė įvairų vietinės kilmės maistą: grybus, lašinius, dešras, rūkytą avieną, jautieną, žemaitišką sūrį, grietinę, raugintus kopūstus, gėrė alų. Nagurskių stalas buvo gausiai paįvairinamas iš užsienio atvežtais maisto gaminiais. Liepojoje buvo perkamas Vestfalijos kumpis, olandiški bei Žulavų (čekiški) sūriai, Hamburge rūkyta mėsa, o pasninko metu buvo tiekiama olandiška silkė.
“
Nagurskių stalas buvo gausiai paįvairinamas iš užsienio atvežtais maisto gaminiais.
Šalia tradicinių lietuvių pamėgtų kruopų Nagurskiai valgė angliškus ryžius, itališkus ir figūrinius makaronus. Iš Liepojos parsigabendavo valgymui ir konservavimui reikalingos pilkos, baltos ir pagerintos baltos druskos.
Iš anuometinės Kurtuvėnų dvaro virtuvės sklido įvairiausi kvapai, nes valgiams pagardinti buvo naudojami pipirai, muskatai, baltas ir pilkas kalnų imbieras, cinamonas, kaparėliai, kalendros, laurų lapai, šviežios alyvuogės, kardamonas. Patiekalams dar daugiau kvapnumo suteikdavo rozmarinai, levandos, anyžiai, apelsino žievelės. Nagurskiai gardžiuodavosi didžiosiomis ir mažosiomis razinomis, figomis, džiovintais apelsinais, šviežiomis citrinomis, melionais, prancūziškomis slyvomis, šviežiais saldžiaisiais kalnų migdolais, pistacijomis, riešutais, kaštonais … Po valgio buvo mėgaujamasi kava, net kelių rūšių kinietiška žalia arbata, Venecijos arba itališku šokoladu. Retkarčiais jie gerdavo anglišką alų, araką, gurkšnodavo prancūzišką božolė, Šampanės, Bretanės, Porto ar Pontako (iš Indonezijos) vyną. Kurtuvėnų dvaro valgiaraštis buvo įvairus, o iš užsienio perkami prabangūs gėrimai, produktai liudija Nagurskių išlavintą gurmanišką skonį.
Provincijos dvaro gyvenimo ritmas
Naujienos į Kurtuvėnų dvarą tekėdavo dviem „kanalais” – per laiškus ir laikraščius. Laiškuose pateikiama informacija buvo labiau privati, nors dažnai buvo aptariami ir pareigybiniai bei administraciniai reikalai. Kurtuvėnų dvaras buvo svarbus korespondencijos centras Žemaitijoje: J. Nagurskiui laiškus siuntė jo valdų vietininkai ir aukščiausi LDK pareigūnai. Antra informacijos priemonė buvo laikraščiai – rankraštiniai ir spausdinti, kurie atkeliaudavo paštu. J. Nagurskis prenumeravo ir skaitė pažangų to meto Vakarų Europoje laikraštį – Olandijoje leidžiamą „Utrechto laikraštį”, taip pat – „Lenkijos kurjerį“, „Varšuvos žinias”, „Lietuvos kurjerį” ir kitus. Žinios apie įvykius Europoje Kurtuvėnų dvarą pasiekdavo reguliariai.
Įdomybė
Kurtuvėnų dvaro šeiminiko Jokūbo Nagurskio (apie 1734 – apie 1799) valgiaraštis atskleidžia, kad gurmaniški patiekalai buvo žinomi ir LDK provincijoje: valgiams pagardinti buvo naudojami pipirai, muskatai, baltas ir pilkas kalnų imbieras, cinamonas, kaparėliai, kalendros, laurų lapai, šviežios alyvuogės, kardamonas, rozmarinai, levandos, anyžiai, apelsino žievelės. Nagurskiai gardžiuodavosi didžiosiomis ir mažosiomis razinomis, figomis, džiovintais apelsinais, šviežiomis citrinomis, melionais, prancūziškomis slyvomis, šviežiais saldžiaisiais kalnų migdolais, pistacijomis, riešutais, kaštonais…
J. Nagurskis buvo tikintis asmuo. Jo religingumui didelę įtaką darė tikintys artimieji: žmona Marijona, brolis Laurynas ir įstojusi į Kražių benediktinių vienuolyną sesuo Rožė (Liudgarda). Tad Kurtuvėnų dvaro kasdienybė buvo stipriai įtakojama liturginio laiko. Šis laikas buvo svarbus. Štai 1786 m. J. Nagurskis, dėl sveikatos sutrikimų negalėdamas laikytis ilgo pasninko gavėnios metu, prašė Žemaitijos vyskupo S. Giedraičio savaitei atleisti nuo jo. Liturginis laikas, jo kaita atsiliepė ir dvaro gyvenimui.
“
Liturginis laikas, jo kaita atsiliepė ir dvaro gyvenimui.
Advento ir gavėnios laiku valgiaraštis tapdavo kuklesnis, nevykdavo linksmybės. Neįprasta, bet pačiame Kurtuvėnų dvare vyko Švč. Sakramento išstatymas – adoracija. Dvaro kasdienybę pagyvindavo kiti su tikėjimu susiję įvykiai. 1766 metais Žemaitijos pakamario žmona Marijona išsiruošė į piligriminę kelionę aplankyti stebuklais garsėjantį Švč. Mergelės Marijos paveikslą Čenstakavoje, o 1785–1796 m. Kurtuvėnuose buvo statoma mūrinė bažnyčia. Kurtuvėnų dvaro kasdienybę stirpriai veikė su tikėjimu susiję dalykai.
XVIII a. II p. J. Nagurskio valdomas Kurtuvėnų dvaras perteikia išskirtinį, dinamišką provincinio dvaro vaizdą, kuriame kunkuliavo visavertis gyvenimas: vyko pokyliai, reguliariai buvo gaunamos naujienos, mėgautasi skaniausiais patiekalais… Dvaro gyvenimą nuolat reguliavo liturginis laikas.
Jonas Drungilas
Kurtuva: Kurtuvėnų regioninio parko metraštis, 2002–2005 m., nr. 8 (Nagurskiai. Garsios bajorų giminės istorija ir palikimas), Kurtuvėnai, 2006.
