Juokdarį ir be varpelių pažinsi: linksmintojai didikų rūmuose Vilniuje
Daugelyje kultūrų ilgus šimtmečius gyvavo dvaro linksmintojo tipažas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – ne išimtis. LDK didikų dvaruose nuo vėlyvųjų viduramžių, o ypač ankstyvaisiais moderniaisiais laikais, buvo populiaru turėti juokdarių, neūžaugų ir juodaodžių. Šią tradiciją didikai perėmė iš Lietuvos valdovų.
Nuo Jogailos ir Vytauto
“
Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Jogaila turėjo mažiausiai du rusėnų kilmės juokdarius – Oleską ir Mikalojų Tvarą. Bent vieną juokdarį, vardu Pischeris, turėjo ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Be to, jo dvare būta neūžaugų ir iš Ordino magistro pasiskolintas juokdarys Henė.
Anksčiausi duomenys apie Lietuvos valdovų dvaruose gyvenusius juokdarius mus pasiekė iš XIV a. pabaigos. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Jogaila turėjo mažiausiai du rusėnų kilmės juokdarius – Oleską ir Mikalojų Tvarą. Bent vieną juokdarį, vardu Pischeris, turėjo ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Be to, jo dvare būta neūžaugų ir iš Ordino magistro pasiskolintas juokdarys Henė. Savo ruožtu, į Ordino dvarą Vytautas išsiuntė kelis neūžaugas, vienas jų buvo „nemokantis lietuviškai“ rusėnas.
Aleksandro Jogailaičio dvare gyveno keturi linksmintojai. Vienas jų buvo vardu Vitoslava, o iš Naugardo Seversko kilęs neūžauga Ignotas Juškevičius Kukuškinas net turėjo bajoriško kraujo.
Be profesionalių linksmintojų draugijos neapsiėjo ir Žygimantas Senasis – jam tarnavo dešimtys įvairių tautybių juokdarių. Jie skaitydavo ir grodavo valdovui valgant bei švenčių metu, lydėjo šeimininką kelionėse, o vienas juokdarys nakvodavo ties valdovo miegamojo durimis.
Legendinis Stančikas
Garsiausias Žygimanto Senojo juokdarys Stanislovas Stančikas Lietuvoje ir Lenkijoje tapo juokdario sinonimu. Apie jį rašė XVI‒XVII a. literatai, XIX a. šį žmogų įamžino dailininkas Janas Mateika, Lenkijoje jam net paminklas pastatytas.
Įdomybė
Bent vieną pokštą S. Stančikas iškrėtė pačiam Žygimantui. Kartą jis karaliui pareiškė, kad pasaulyje daugiausia žmonių – gydytojai, o kai valdovas nepatikėjo, apsirišo veidą skarele ir dejuodamas vaikštinėjo po rūmus – vaizdavo, kad skauda dantį. Po to vaidinti išėjo į gatves, o sugrįžęs valdovui pareiškė: „Taip ir yra. Dauguma – gydytojai. Visi man patarinėjo, ką daryti, kad praeitų danties skausmas.“
Žygimanto žmona Bona Sforza turėjo kelias moteris neūžaugas. Dviem iš jų – Marinai ir Dorotai (Dosečkai) – pavyko įgyti tokį karalienės pasitikėjimą, kad ji jas palikdavo šalia savęs net kai tekdavo aptarti slaptus reikalus.
O B. Sforcos sūnus Žygimantas Augustas neūžaugomis keitėsi su kitų šalių didžiūnais. Jis Šv. Romos imperatoriui Karoliui V padovanojo lietuvį Varną, kuriam, nepaisant nedidelio ūgio, teko dalyvauti riterių turnyre Briuselyje.
Neturi neūžaugų – atsilieki nuo mados
“
Baroko epochoje įvairiausių keistenybių paklausa dar labiau išaugo, todėl Vazų dvaruose būdavo įdarbinama net iki šešiolikos neūžaugų. Jie, suprantama, linksmindavo, bet taip pat prižiūrėdavo vaikus ir dalyvaudavo medžioklėse. Į neūžaugas būdavo žvelgiama tarsi į mažus mielus gyvūnėlius.
Po Liublino unijos Abiejų Tautų Respublikos valdovų dvaruose neūžaugos tapo madingu atributu. Steponas Batoras jų turėjo ne mažiau kaip aštuonis. Vienas jo neūžauga, Martynas Žukas, reikia manyti, buvo toli gražu nepėsčias, nes sugebėjo įsigyti dvarelį ir kelis kaimus.
Baroko epochoje įvairiausių keistenybių paklausa dar labiau išaugo, todėl Vazų dvaruose būdavo įdarbinama net iki šešiolikos neūžaugų. Jie, suprantama, linksmindavo, bet taip pat prižiūrėdavo vaikus ir dalyvaudavo medžioklėse. Į neūžaugas būdavo žvelgiama tarsi į mažus mielus gyvūnėlius.
Baigiantis XVII amžiui juokdarių ir kitų „keistuolių“ paklausa ėmė slūgti. Bene paskutinis „oficialus“ karališkojo dvaro linksmintojas buvo vokietis Kijavas, apie XVIII a. vidurį tarnavęs Augustui III. Paskutinysis ATR valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis tokių dvariškių neturėjo.
LDK didikai stengėsi neatsilikti
“
Kur kas dažniau LDK aristokratai savo dvarams parūpindavo neūžaugų. Tuo pasižymėjo įtakingieji Radvilos. Jie, kaip ir kiti to meto galingieji, neūžaugas pirkdavo, parduodavo ir dovanodavo giminaičiams bei valdovams.
LDK didikų dvaruose XVI ir XVII a. juokdarių taip pat pasitaikydavo, tiesa, nedažnai. Šeimininkai rengė juos ypatingais drabužiais, tačiau kai kurie juokdariai galėjo pasigirti labai neprastu išsilavinimu. Konkrečių vardų žinoma vos vienas kitas – pavyzdžiui, XVII a. pradžioje LDK kanclerienei Elžbietai Radvilaitei Sapiegienei tarnavęs Rubis. Kartais didikų juokdariai padarydavo įspūdingą karjerą – vienas jų, tarnavęs Lenkijoje, XVII a. pirmojoje pusėje tapo savo pono iždininku.
Kur kas dažniau LDK aristokratai savo dvarams parūpindavo neūžaugų. Tuo pasižymėjo įtakingieji Radvilos. Jie, kaip ir kiti to meto galingieji, neūžaugas pirkdavo, parduodavo ir dovanodavo giminaičiams bei valdovams. Kai kurioms „dovanoms“ pasisekdavo – pavyzdžiui, 1548 m. Barborai Radvilaitai padovanotas neūžauga Okula (arba Okulinskis) padarė karjerą ir tapo valdovės pažu.
Kristupas Radvila Perkūnas 1581‒1582 m. Livonijos kare pasigrobė net kelis Maskvos didžiojo kunigaikščio neūžaugas ir nusiuntė juos sužadėtinei Kotrynai Tenčinskai Sluckienei, nes žinojo, kad tokių dovanų ji didžiai geidžia.
Tas pats didikas savo neūžaugas pamalonino testamentu. Mylimiausias didiko linksmuolis Onikėjus po Radvilos mirties gavo 50 auksinų. Už šią paprastam žmogeliui sunkiai suvokiamą sumą buvo galima nusipirkti 125 nupenėtus paršus.
Juokdariams ir neūžaugoms, kaip ir kitiems dvaro tarnautojams, buvo mokamas atlyginimas. Jis prilygo žemiausios kategorijos dvariškių – pažų – algai, tačiau prie jos reikėtų pridėti išmokas drabužiams bei maistui. Kitaip tariant, juokdariai ir neūžaugos dvare būdavo visiškai išlaikomi. Be to, įvairiomis progomis jie gaudavo dovanų.
Raimonda Ragauskienė
