Kaip atrodė Kernavė XIV amžiuje?
Įdomybė
XIII-XIV a. Kernavės kauladirbio sodybos radiniai rodo, amatininkas buvo įvaldęs unikalią, nei viename to meto slavų ar Vakarų Europos mieste nežinotą tošies ornamentavimo raginiais spaudais techniką.
LDK valstybės gimimas neįsivaizduojamas be politinių, administracinių centrų – Kernavės, Trakų, Vilniaus. Sostinių triados vaizdinys išlieka svarus tiek legendinėje, tiek istorinėje plotmėse. Jau bene porą šimtmečių tyrėjų vaizduotę audrina galimi pirmųjų Lietuvos miestų vaizdiniai. To meto kronikų autoriai, surašinėdami svarbių istorinių įvykių sekas, net neįtarė, kad prabėgus 700 m. kas nors domėsis to meto kultūriniu kraštovaizdžiu. Šiandien ankstyviausius Lietuvos miestus bendrais bruožais galime apibūdinti tik archeologinių tyrinėjimų dėka. Panašiai samprotavo ir XIX a. poetas, kraštotyrininkas Vladislavas Sirokomlė, pirmas 1857 m. įbedęs tyrėjo kastuvą į Kernavės piliakalnius. Atradėjo iniciatyvų kupinam senovės mylėtojui atvykus į „priešgedimininę Lietuvos sostinę“ teko nusivilti. Knygoje „Išvykos iš Vilniaus po Lietuvą“ V. Sirokomlė rašo: „Basas berniukas atidaro mums vartus, menkus, paprastus kaimo vartus, saugančius skurdų aštuoniolikos pirkių kaimelį, aptvertą ne pylimu ar mūru, o paprasta žabų tvora.“ Tokią Kernavę matome XIX a. vid., tačiau kitoks vaizdinys iškyla susumavus virš 30 metų čia vykdomus mokslinius archeologinius tyrinėjimus.
XIII a. pab. – XIV a. datuojamo Kernavės miesto „atradėjais“ buvo ne archeologai, o melioratoriai, nusprendę melioruoti legendinį Pajautos slėnį. 1986 metais iš ekskavatoriaus kaušo pabiro mediniai pastatų sienojai ir tai lėmė ilgamečius, atradimų kupinus archeologinius tyrinėjimus.
Prieš pasiglemžiant liepsnoms
Šiandien galime tiksliai nusakyti, kokią Kernavę 1390 m. pamatė Vytauto atvesti kryžiuočiai. Kernaviškiai, supratę, kad prieš galingą kariuomenę, žygiuojančią link Vilniaus, neatsilaikys, miestą padegė patys.
“
Posakis, kad po puolimo „neliko akmens ant akmens“, šiuo atveju netinka.
Taip nutiko todėl, kad priešų nepasitiko to meto Vakarų Europos miestams būdingos gynybinės mūro sienos. Posakis, kad po puolimo „neliko akmens ant akmens“, šiuo atveju netinka. Nors kraštas buvo oficialiai krikščioniškas, tačiau degančių maldos namų – bažnyčios ar cerkvės – kryžiuočiai nepastebėjo. O to meto krikščioniškoje Europoje tai būdavo įprastas ir privalomas miesto atributas.
Ugnis nepasigailėjo nieko, tuomet Kernavėje dar nebuvo mūro statybos. Archeologams Aukuro kalno piliakalnio XIV a. sluoksnyje pavyko aptikti vieną plytą. Tačiau ji buvo suskaldyta ir panaudota mediniam stulpui paremti. Šiandien belieka kurti linksmas istorijas, kaip Kernavės kunigaikščiui buvo parodyta, iš ko nūnai miestai statomi, tačiau plytą nuspręsta panaudoti „pagal paskirtį“, tai ir nulėmė tragišką Kernavės likimą. Vilnius šioje srityje buvo pažengęs toliau, ankstyviausi mūro statiniai Žemutinės pilies teritorijoje datuojami XIV a. viduriu.
Kaip atrodė medinė XIII–XIV a. Kernavė? Archeologinių tyrimų duomenys rodo, kad centriniame Aukuro kalno piliakalnyje buvo kunigaikščio rezidencija. Tai liudija aptikti tik kunigaikščio aplinkai būdingi prabangūs radiniai – stiklo taurės iš Artimųjų Rytų, prekių plombos iš Venecijos, kunigaikščio kanceliarijoje dirbusio raštininko pamestas stilius. Valdovo ramybę saugojo bent trys greta esantys piliakalniai. Mindaugo sosto bei Lizdeikos kalno piliakalniai tarnavo kaip gynybiniai priešpiliai. Matyt, juose būdavo apsistojusi pilies įgula. Mindaugo sosto piliakalnyje aptikta nemažai maisto atsargų – grūdų, ruoštasi ir ilgesnei priešų apgulčiai. Galingo pylimo ir griovio apsaugotame Pilies kalno piliakalnyje gyveno pasiturinčios amatininkų šeimos. Tai iliustruoja su įvairiais amatais susiję radiniai. Čia rastas keturių sidabrinių piniginių lydinių – lietuviškų ilgųjų lobis, matyt, užkastas kryžiuočių puolimo metu. Tuomet piliakalnius supę grioviai buvo bent keliais metrais gilesni, gynybiniai pylimai aukštesni. Centrinį Aukuro kalno piliakalnį – kunigaikščio rezidenciją – supęs griovys galėjo būti užliejamas vandeniu. Piliakalnių viršuje buvusias aikšteles supo iš rastų suręstos dviejų aukštų sienos – galerijos su bokštais. Mindaugo Lietuvoje fortifikacinių įrenginių pajėgumu Kernavei galėjo prilygti nebent Vilnius.
„Pasivaikščiojimas“ senosios Kernavės gatvėmis
Tarp piliakalnių ir Neries, Pajautos slėnyje, driekėsi amatininkų miestas. Atskirose lentinėmis tvoromis aptvertose sodybose gyveno ir dirbo amatininkai. Plačiau tyrinėtų juvelyro ir kauladirbio sodybų radiniai rodo, jog tam tikru amatu jose verstasi ilgą laiką, amatininkystės tradicijos buvo perduodamos iš kartos į kartą. Jose gaminti tipiški baltų kraštams būdingi papuošalai. Kauladirbis buvo įvaldęs unikalią, nei viename to meto slavų ar Vakarų Europos mieste nežinotą tošies ornamentavimo raginiais spaudais techniką. Sodybos buvo išsidėsčiusios palei 3–4 m pločio, neretai lentomis klotas gatves.
“
Manoma, kad pagrindinė gatvė jungė Aukuro ir Pilies kalno piliakalnį su prie Neries buvusia turgaviete.
Gatvių tinklas mažai tepakito per visą Kernavės miesto egzistavimo laikotarpį. Svarbesnėse gatvėse buvo įrengta kai kas panašaus į medinius šaligatvius. Manoma, kad pagrindinė gatvė jungė Aukuro ir Pilies kalno piliakalnį su prie Neries buvusia turgaviete. Čia archeologai aptiko su prekyba siejamų svarstyklių detalių bei sidabrui sverti skirtų svarelių. Iki 10 arų dydžio sodybose stovėjo bent po kelis pastatus – gyvenamasis namas, viena ar kelios amatininkų dirbtuvės, kartais tvartelis, pirtis, aptikta ir šulinių. Padrikai išsidėstę pastatai buvo nedideli, ręsti iš rąstų, dengti lentiniais stogais. Didžiausias gyvenamasis namas, tyrinėtas kauladirbio sodyboje, buvo 10,4 m ilgio ir 4,5 m pločio. Tik šis statinys turėjo du galus, kiti buvo vienos patalpos. Sodybų kiemus dengė storas įvairių atliekų sluoksnis iš medžių žievių, skiedrų, visokių lentgalių ir kitų buitinių atliekų. Šis sluoksnis tuomet tarnavo kaip hidroizoliacinė apsauga nuo aukšto gruntinio vandens. Viršutinėse upės terasose, į šiaurę nuo piliakalnių, driekėsi aukštutinė Kernavės miesto dalis. Kultūriniai sluoksniai šioje teritorijoje yra beveik sunaikinti vėlesnių užstatymų bei arimų. Čia aptikti daiktai leidžia spėti, kad piliakalnių neapsaugotoje teritorijoje galėjo būti įkurdinti ateiviai stačiatikiai. Tik čia buvo surasta rusėnų miestams būdingų dirbinių – stiklinių apyrankių, kryželio formos ir kitokių ne vietinės kilmės kabučių.
Kernaviškiai laidoti dviejuose kapinynuose, buvusiuose tolėliau į rytus nuo miesto. Viename mirusieji laidoti nedeginti, kitame sudeginti mirusiųjų kaulai buvo beriami į upelio vagą. Šalia griautinio kapinyno stūkso penktas Kernavės piliakalnis – Žvalgakalnis. Jokių gynybinių įrenginių ar kitokių statinių archeologai jame neaptiko, gali būti, kad jo funkcija buvo labiau sakralinė.
Kernavė viduramžių miestų kontekste
To meto Kernavės miestas Pajautos slėnyje ir į šiaurę nuo piliakalnių buvo mažiausiai 20 ha dydžio. Turint omenyje galimą sodybų skaičių, paskaičiuota, kad jame galėjo gyventi apie 1 000 miestiečių. Kernavės miesto dydį XIII a. kontekste iliustruoja pavyzdžiai: Kijeve (∼ 300 ha) – 37–45 tūkstančiai (iki mongolų totorių antplūdžio), Novgorode – 30–35 tūkstančiai gyventojų. Pastaruosius miestus supo gynybinės sienos.
“
Dydžiu ir gyventojų skaičiumi Kernavė galėjo prilygti tik Nemuno aukštupio rusėnų miestams.
Sodybų plotas buvo apribotas ir siekdavo ∼ 400 m2. Tai lėmė didesnę gyventojų koncentraciją – 100–150 žmonių viename ha. Tai yra du ar tris kartus mažiau negu to meto Vakarų Europos miestuose. Kernavėje gyventojų tankis buvo apie 50 gyventojų viename ha. Tiesa, jis galėjo būti didesnis įtvirtintame Pilies kalno piliakalnyje. Dydžiu ir gyventojų skaičiumi Kernavė galėjo prilygti tik Nemuno aukštupio rusėnų miestams. Manoma, kad bendrą gyventojų skaičių mieste atspindi įtvirtintos jo dalies – piliakalnių dydis. Čia užpuolimo atveju turėjo slėptis visi gyventojai. Naugarduke buvo įtvirtinta apie 3 ha teritorija, Valkaviske – tik 1,5 ha. Tuo tarpu vien tik Pilies kalno piliakalnio aikštelė Kernavėje siekia 2 ha, o bendras piliakalnių gynybinės sistemos plotas yra didesnis.
Gintautas Vėlius
