Kaip švedai gavo į kaulus nuo J. K. Chodkevičiaus Salaspilio (Kirchholmo) mūšyje

Karalius su trimis karūnomis

Nuo 1587 iki 1632 metų Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo Zigmantas III (1566–1632) iš švedų Vazų giminės. 1592 m. jis tapo ir Švedijos karaliumi, kai tais metais mirė jo tėvas, Švedijos karalius Jonas III (1537–1592). 

“

Sunku buvo Zigmantui III vienu metu išlaikyti ant galvos tris karūnas.

Sunku buvo Zigmantui III vienu metu išlaikyti ant galvos iš karto tris karūnas; be to, į Švedijos sostą ėmė pretenduoti jo dėdė, Sodermanlando kunigaikštis Karolis Vaza (1550–1611). Nors Zigmantas III visą gyvenimą titulavosi Švedijos karaliumi, 1599 m. Švedijos riksdagas (mūsų seimo atitikmuo) atėmė iš jo karalystės valdymą ir perdavė jį Karoliui, kuris nuo 1604 m. ėmė oficialiai tituluotis Švedijos karaliumi Karoliu IX. 

“

Kam priklausė Ryga, tas valdė ir Livoniją.

Ginčas dėl Švedijos karūnos peraugo į nesutarimus, kam turi priklausyti senoji Livonija (dabartinė Latvija ir pietinė Estijos dalis), nes didžiąją jos dalį valdė Lietuvos ir Lenkijos valstybė, vadinamoji Respublika, bet šiaurinė dalis (dabartinė Pietų Estija) priklausė Švedijai. 1600 metais prasidėjo karo veiksmai, su pertraukomis trukę dešimtmetį. Pagrindiniu švedų taikiniu visada buvo stiprus Rygos miestas, kuris buvo davęs ištikimybės priesaiką Respublikai. Ryga buvo svarbiausias Livonijos miestas ir uostas: kam priklausė Ryga, tas valdė ir Livoniją.

Klaidinantys švedų manevrai ir pirmoji persvara

1605 m. vasaros pabaigoje Karolis IX surengė dar vieną karo žygį, mėgindamas užimti Rygą ir vienu kirčiu išspręsti, kam priklausys Livonija. Jo planas buvo paprastas: trys švedų kariuomenės korpusai, atplaukę laivais iš Švedijos, turėjo išsilaipinti trijose skirtingose Livonijos vietose (Taline, Piarnu, prie Dauguvos žiočių) ir žygiuoti Rygos linkme, kad bendromis jėgomis ją užimtų, taip išspręsdami žygio ir karo likimą. 

“

Karolio IX planas: trys švedų kariuomenės korpusai, atplaukę laivais iš Švedijos, turėjo išsilaipinti trijose skirtingose Livonijos vietose ir žygiuoti Rygos linkme.

Norint sėkmingai įgyvendinti planą, švedams reikėjo įveikti LDK didįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių (apie 1561–1621), kuris tuo metu vadovavo Livonijos gynybai.

Iš pradžių švedams viskas sekėsi. Išgirdęs apie pirmojo švedų korpuso išsilaipinimą prie Daugavgryvos (dabar Rygos miesto dalis), J. K. Chodkevičius, neperkrimtęs pastarųjų planų, ragino rygiečius gintis patiems, bet paskui nutarė patraukti jiems į pagalbą ir iš Tartu atžygiavo iki Valmieros. Čia jį pasiekė nauji žvalgų pranešimai apie kito švedų korpuso išsilaipinimą Taline. Tada jis nutarė užkirsti pastarajam kelią ir sumušti, kol šis nesusijungė su kitomis švedų pajėgomis. Pirmas LDK etmono mėginimas nepavyko, nes švedų karvedys Andersas Lenartssonas nestojo į mūšį ir tempė laiką. Tuo metu J. K. Chodkevičių pasiekė žinia, kad 1605 m. rugsėjo pradžioje Piarnu su 5000 kareivių išsilaipino Švedijos karalius Karolis IX. J. K. Chodkevičius atsitraukė iš pradžių prie Viljandžio, paskui – prie Valmieros, galiausiai – prie Cėsių. Čia jis, manoma, prabuvo apie savaitę arba iš tolo stebėdamas priešų veiksmus, arba saugodamasis galimo jų antpuolio. Tačiau Karolis IX nemanė vaikytis J. K. Chodkevičiaus po Livoniją. Visi trys švedų korpusai rugsėjo 23 d. susijungė prie Rygos. Tada paaiškėjo švedų užmačios.

Gudrusis lietuvių „išdavikas“

Reikėjo skubėti į pagalbą Livonijos sostinei. J. K. Chodkevičius iš Cėsių skubiai patraukė Rygos link ir per Ruopažius rugsėjo 26 d. pasiekė seniausią Latvijos Ikškilės miestelį, esantį maždaug 28 km nuo Rygos. Iš čia LDK didysis etmonas ketino patraukti toliau, prie pat Rygos buvusio jėzuitų dvarelio Blumental arba Jungfrauenhof (dabar ši vietovė yra Rygos miesto gyvenamojo rajono Ķengarags sudėtyje) link, bet įvyko nenumatytas, o gal J. K. Chodkevičiaus tyčia suplanuotas įvykis. 

“

Karolis IX priėmė klaidingą sprendimą ir nutraukė Rygos apsuptį.

Prie lietuvių stovyklos prisiartino švedų žvalgybinis būrys ir paėmė į nelaisvę lietuvių kariuomenės sargybinį Paulių Krajevskį. jis švedų karo vadų pokylyje išklojo tariamas žinias apie lietuvių pajėgų menkumą, nuovargį po intensyvaus maršo ir nesugebėjimą pasipriešinti gausesnei švedų kariuomenei. Būdamas perdėm tikras savo kariuomenės pranašumu, galbūt ir norėdamas asmeniškai atkeršyti J. K. Chodkevičiui už ankstesnius skaudžius švedų pralaimėjimus atviruose mūšiuose, Karolis IX priėmė klaidingą sprendimą: nutraukė Rygos apsuptį (ją tęsdamas būtų galėjęs nesunkiai priversti miestą pasiduoti) ir nutarė mesti iššūkį J. K. Chodkevičiui kovos lauke. To LDK didžiajam etmonui ir tereikėjo, nes lemiamas mūšis buvo vienintelė jo viltis, norint išgelbėti Rygą nuo priešo. Tokia yra Salaspilio mūšio priešistorė.

J.K. Chodkevičiaus karinės gudrybės ir lietuviams palankūs ženklai

Mūšis įvyko 1605 m. rugsėjo 27 d. prie Kirchholmo (dabar – Salaspilis), gyvenvietės prie Dauguvos upės, apie 18 km nuo Rygos. Kodėl J. K. Chodkevičius čia parinko vietą kautynėms? LDK kariuomenei iš Ikškilės pajudėjus Rygos link ir pasiekus Salaspilį, esą „etmono žirgas sustojo ir nė pentinų kirčiais raginamas nepanoro žengtelėti iš vietos“. 

“

Vertingos informacijos suteikė vienas iš švedų stovyklos pabėgęs lenkas.

LDK didžiojo etmono pasirinkimą lėmė patogi geografinė padėtis: šalia tekėjo Dauguva, vietovė buvo kalvota (dabar reljefas pasikeitė: po Antrojo pasaulinio karo Dauguva šioje vietoje buvo patvenkta ir užliejo senąją kautynių vietą). Švedai išvakarėse iš rugsėjo 26 d. į 27-ąją paliko įtvirtinimus prie Rygos ir, per naktį žygiavę, iš ryto (apie 10 valandą) pasiekė Salaspilio laukus. Žvalgai pranešė J. K. Chodkevičiui apie jų artėjimą dar švintant. Vertingos informacijos suteikė vienas iš švedų stovyklos pabėgęs lenkas (matyt, anksčiau patekęs į nelaisvę). Iš jo pasakojimo aiškėjo, kad švedai girti visą naktį klaidžiojo miškuose; jis smulkiau nušvietė švedų kariuomenės sudėtį ir rikiuotę. Tai, matyt, turėjo lemiamos reikšmės J. K. Chodkevičiui priimant sprendimą dėl karinės gudrybės panaudojimo. 

“

J. K. Chodkevičius nusprendė apgaulingai pavaizduoti, neva mūsų pajėgos ima trauktis iš užimtų pozicijų.

Menkas pajėgas, siekusias apie 3 500–4 000 karių (tikslus skaičius nežinomas) J. K. Chodkevičius išdėstė trimis pagrindinėmis linijomis su užnugarį saugančiais negausiais savanoriais. Stovykla buvo įtvirtinta kelių juostų vežimų taboru, ją saugojo 400 lengvai ginkluotų kareivių. Manoma, kad švedų pajėgos siekė apie 11 000–14 000 karių (tikslus skaičius nežinomas). Jos buvo išdėstytos 4 linijomis. Lietuvių pajėgos išsidėstė žemumoje, švedų – ant kalvų. Abiems pusėms stovint kovinėje parengtyje, atsitiko vienas įvykis, pakėlęs LDK kariuomenės ūpą. Anapus Dauguvos tuo metu su 300 raitelių būriu pasirodė Kuršo kunigaikštis Frydrichas Ketleris (1569–1642). Jis metėsi į sraunią ir plačią upę, brasta sėkmingai persikėlė šiapus (nors švedai nuo kalvų pliekė iš patrankų) ir įsiliejo į mūsų pajėgas. Šį įvykį lietuvių kareiviai palaikė Dievo palankumo ženklu, nors yra žinių, kad brasta toje Dauguvos vietoje galėjo būti žinoma.

Laikas bėgo, bet niekas nesiėmė ryžtingų veiksmų. Lietuvių pajėgoms pulti priešus, išsidėsčiusius ant kalvų, buvo nepatogu ir rizikinga, o švedams skubėti nebuvo reikalo. LDK pajėgoms, kurias sudarė daugiausia raiteliai, ilgas laukimas buvo pražūtingas, nes arkliai negalėjo ilgai išlaikyti su visa kovine ekipuote ant jų įsitaisiusių karių. 

“

Būdami tikripergale, švedai, leisdamiesi nuo kalvų, nesilaikė tvarkos, todėl jų rikiuotė suiro.

Tada J. K. Chodkevičius priėmė rizikingą sprendimą apgaulingai pavaizduoti, neva mūsų pajėgos ima trauktis iš užimtų pozicijų. Dabar sunku pasakyti, kaip tai buvo įgyvendinta, bet manevras turėjo atrodyti tikroviškai, nes Karolio IX nervai neišlaikė ir jis davė ženklą savo pajėgoms leistis nuo kalvų žemyn į lygumą. Būdami tikri, kad pergalė ranka pasiekiama, švedai, leisdamiesi nuo kalvų, nesilaikė tvarkos, todėl jų rikiuotė suiro, joje susidarė didžiulės ertmės. Kai švedų pajėgos nusileido, J. K. Chodkevičius davė saviškiams ženklą grįžti atgal į priekines pozicijas, kur buvo išdėstytos patrankos. „Pritrenkti staigaus mūsiškių sugrįžimo, priešai sutrinka: etmonas beregint, sugriaudėjus patrankoms, su smarkiausia jėga metasi į juos“.

Priešo neįvertinę švedai mūšio lauką palieka bėgte

Užverda mūšis. Pirmõsios mūsų pajėgų eilės centre stovėjęs etmono pulkas, vadovaujamas rotmistro (senasis pulko vado pavadinimas) Vincento Vainos, smogia švedų pėstininkams ir pralaužia jų eilę, nors ir su nemažais nuostoliais. Iš antrosios eilės kairiojo sparno, užsukęs lanką, švedams kerta rotmistras Tomas Dombrova. Švedai mėgino dešiniajame sparne spausti Jono Sapiegos pulką, bet J. K. Chodkevičius, laiku tai pastebėjęs, pasiuntė į pagalbą Teodoro Liackio husarus iš trečiosios lietuvių pajėgų linijos. Šie, įsiveržę į švedų rikiuotės ertmę, pakrikdė priešus. Netvarkingas jų traukimasis virto panišku bėgimu. 

„Po to vėrėsi šiurpus vaizdas, kai galėjai išvysti, kad persekiojama, bėgama, nukaunama, imama nelaisvėn, kad daugelis sužeisti kankinasi, kad kiti rėplioja ir kruvini kniumba į kruviną žemę, kad viskas nuklota ietimis, kardais, lavonais, kad laukai skendi kraujyje“. Priešai buvo persekiojami mylią (apie 7 km). Kritusių švedų skaičius šaltiniuose įvairuoja nuo 5 000 iki 11 000 tūkstančių. Viename šaltinyje minimas 8903 nukautų priešų skaičius. Esą tiek švedų palaidojo iš Rygos atvykę miestiečių valdiniai. Tarp žuvusiųjų buvo daug aukščiausio rango karvedžių, net Karolio IX žentas. Karolis IX už savo išsigelbėjimą turėjo būti dėkingas vienam eiliniam švedų kariui, kuris atidavė jam savo žirgą. LDK kariuomenės nuostolius sudarė nuo 70 iki 100 žuvusiųjų, keli šimtai sužeistų, bet buvo prarasta daug arklių.

Kitą dieną, rugsėjo 28-ąją, J. K. Chodkevičius kaip nugalėtojas iškilmingai įžengė į Rygą. Miestas buvo apgintas. 1605 metų kova laimėta.

Darius Antanavičius

Literatūra: D. Antanavičius, Lietuvio bajoro „Dešimtmetis Livonijos karas“ (1610 m.) ir jo autorius, Vilnius, 2006, p. 75–80, 174–197.