Kazimieras Liščinskis: tragiška ateisto istorija

Tradiciškai pažymima, kad LDK visuomenė buvo daugiareliginė, daugiatautė ir daugiakultūrinė. Prie šių apibūdinimų paprastai pridedamas  ir „tolerancijos“ epitetas. Tačiau neverta galvoti, jog taip buvo per visą valstybės egzistavimo laikotarpį. Pvz., jei XVI a. vid. LDK prieglobstį rado religiniai pabėgėliai iš Anglijos, tai XVII a. vid., atvirkščiai, jau religiniai pabėgėliai iš LDK prieglobsčio ieškojo Olandijoje. Net ir religinė tolerancija negali būti tapatinama su tolerancija apskritai, religijos atžvilgiu ji buvo ribota. Teisė išpažinti katalikų, stačiatikių ar kitokią religiją nereiškė teisės neišpažinti jokios religijos ar neigti religiją apskritai. Į Dievo nepažįstančius vienodai priešiškai žiūrėjo tiek krikščionys, tiek judėjai. Todėl jie traktuoti neigiamiau nei eretikai, tikėjimo tiesas iškraipantys asmenys. Konfesionalizacijos procesui pasibaigus, XVII a. pab. atleidžiama buvo tik tiems, kurie Dievo nepažinojo dėl tamsumo, ir griežtai baudžiami buvo tie, kurie jį sąmoningai atmetė. Pvz., 1697 m. Škotijoje buvo pakartas Edinburgo universiteto auklėtinis Thomas Richardas Aikenheadas, teigęs, kad Biblija – nesąmonių rapsodija.

Dėmė tolerancijos istorijos puslapiuose

Ateizmo Lietuvoje istorija yra smarkiai eksplotuota, tačiau mažai ištirta sritis. Vienas toks epizodas yra susijęs su 1689 m. Abiejų Tautų Respublikos seimo teismo Varšuvoje myriop už ateizmą pasmerktu, nukirsdintu ir sudegintu LDK piliečiu, Bresto pavieto žemės teismo pateisėju, bajoru Kazimieru Liščinskiu (1634–1689). Ilga laiką K. Liščinskio istorija buvo apeinama kaip savotiškas LDK bažnyčią ir visuomenę kompromituojantis faktas. Sovietmečiu, atvirkščiai, ši istorija buvo iškelta, o K. Liščinskis buvo sukurtas ateistinės valstybės sankcionuotu istoriniu herojumi. Jo įvaizdžiui įtvirtinti sovietinės visuomenės istorinėje sąmonėje buvo pasitelkta ne tik istoriografija, bet ir propagandinis menas.

Nenorima kalbėti apie kontraversiškus pokyčius XVII a. visuomenėje, kuriuos Vytautas Kavolis metaforiškai pavadino „velnio įsiveržimu“.

Klausimo esmę buvo siekiama supaprastinti, pvz., teigta, kad auka tegalinti būti tik didžiadvasė, pažangi ir apsišvietusi, o kaltintojai – tik žvėrys, reakcionieriai ir tamsuoliai. Pastaruoju metu į teizmo ir ateizmo santykius Lietuvos istorijoje apskritai nekreipiama dėmesio, savotiškai sugrįžtant į ikisovietinės istoriografijos lygį, net vengiant K. Liščinskio bylos, matyt, besikertančios su LDK, kaip tolerantiškos visuomenės, įvaizdžiu. Nenorima kalbėti apie kontraversiškus pokyčius XVII a. visuomenėje, kuriuos Vytautas Kavolis metaforiškai pavadino „velnio įsiveržimu“. Kartais net leidžiama suprasti, kad visa ši istorija yra savotiškas nesusipratimas, K. Liščinskis galbūt apskritai neneigęs Dievo buvimo ir buvęs apkaltintas neteisingai.

Nusikalstamo netikėjimo byla

K. Liščinskis buvo kilęs iš senos Korčakų giminės Bresto vaivadijoje. 1648 metais jis baigė Bresto jėzuitų kolegiją, atliko novicijatą Krokuvoje, 1660–1664 metais studijavo Kališo jėzuitų kolegijoje, 1665 m. dirbo Bresto jėzuitų kolegijos rektoriaus padėjėju. 1666 metais studijavo teologiją Lvove, tačiau tais pačiais metais išstojo iš Jėzuitų ordino (buvo gavęs keturis žemesniuosius šventinimus), apsigyveno tėvoniniame Lišicų dvare, vedė ir pradėjo ūkininkauti. Netrukus tapo Melniko pavieto Palenkėje (priklausė Lenkijai) pastalininkiu. 1669, 1672, 1673 metais šio pavieto seimelio buvo išrinktas pasiuntiniu į seimus. 1682 metais buvo paskirtas LDK priklausiusio Bresto žemės teismo pateisėju, vykdė kitas viešas funkcijas. Taigi buvo teisininkas.

1687 m. K. Liščinskio kaimynas apskundė jį Vilniaus vyskupui K. K. Bžostovskiui, kaltindamas jį ateizmu. Prie skundo pridėjo pavogtą apie 1674 m. pradėtą rašyti ar parašytą rankraštinį traktatą „Apie Dievo nebuvimą“ (lot. De non existentia Dei) – iš viso 265 lapus, 15 sąsiuvinių ir teologinę knygą su K. Liščinskio pastabomis. Netrukus jis buvo suimtas. Vyskupo teismo sprendimas, pagrįstas Vilniaus universiteto teologų išvadomis, buvo K. Liščinskiui nepalankus. 1688 metais jis buvo laikomas Vilniaus kalėjime, matyt, pilies. 1689 metų sausio 6 d. jis išvežtas į Varšuvą. Tačiau jį ėmė ginti Bresto vaivadijos bajorija, kurios atstovai teigė, jog bajoro K. Liščinskio suėmimas pažeidžia teisinę nuostatą „nieko nesuimsime be teismo sprendimo“ (lot. Neminem captivabimus nisi iure victum).

Vyskupo teismo sprendimas, pagrįstas Vilniaus universiteto teologų išvadomis, buvo K. Liščinskiui nepalankus.

Todėl byla buvo perduota spręsti Varšuvoje 1688 m. gruodį prasidėjusiam seimui. Remdamasis vaivadijos instrukcija, seime K. Liščinskį atkakliai gynė Bresto žemės teismo raštininkas L. K. Pociejus, siekęs neleisti vykti seimui, kol K. Liščinskis nebus išlaisvintas. Tačiau jis buvo išvadintas „ateisto Liščinskio mokytoju“, o dalis pasiuntinių pareikalavo jį patį apkaltinti ateizmu. 1689 metų vasario 15 d. prasidėjusiame seimo teismo procese K. Liščinskio kaltintojais buvo LDK kaltintojas teisininkas S. K. Kurovičius Zabistovskis, buvęs Vilniaus universiteto auklėtinis, katalikiškasis Vilniaus miesto tarybos raštininkas, bei LDK vicekaltintojas, teisininkas J. D. Romanovičius, Vilniaus miesto burmistro Aleksandro Romanovičiaus sūnus. Gynėjais buvo irgi vilniečiai advokatai K. S. Ilevičius ir ir K. S. Vitakovskis. Teismo metu K. Liščinskį taip pat gynė LDK raštininkas A. K. Gelgudas ir Smolensko vaivada S. K. Piasečynskis, reikalavę jį paleisti, nebausti mirties bausme. Žinoma, sąžinės laisvės argumentu jie nesirėmė.

Bausmė už ateizmą

Remdamasis K. Liščinskio traktatu, kurį į seimo teismą atgabentas kaltinamasis pripažino pats parašęs, kaltintojas nurodė šiuos ateisto teiginius: pats žmogus yra Dievo, neegzistuojančios chimeros, sukūrėjas; dievobaimingumas yra sukurtas tam, kad žmonės jo kūrėjų bijotų; prastuomenė yra apgaudinėjama išmintingesnių, išgalvojusių Dievą, tačiau jei norėtų atskleisti tiesą, patys būtų minios sunaikinti; Dievo apvaizdos įrodymų nėra ir Šv. Raštas juo negali būti laikomas; Dievo nėra.

Kovo 10 d. K. Liščinskis buvo priverstas Šv. Jono bažnyčioje, ant juoda medžiaga apkaltos pakylos, dalyvaujant valdovui Jonui Sobieskiui ir dvarui, viešai paneigti savo teiginius (atsisakymą baigė skaityti kažkoks kunigas), o kovo 30 d. prieš bausmės įvykdymą rotušės aikštėje turėjo sudeginti savo rankraščius. Teigiama, jog jis nenorėjo to daryti. Matyt, sutiko, kai jam pažadėjo „švelnesnį“ mirties nuosprendį: pirmiau bus nukirsta galva, o kūnas sudegintas bus paskui.

Teismo procese Smolensko vyskupas E. Kotovičius skundėsi, jog „ateizmo nuodais yra užsikrėtę įvairūs žmonės“.

Įdomybė

Nors LDK visuomenė dažnai apibūdinama kaip daugiareliginė, daugiatautė ir daugiakultūrinė, teisė išpažinti katalikų, stačiatikių ar kitokią religiją nereiškė teisės neišpažinti jokios religijos ar neigti religiją apskritai. 1689 metais nukirsdintas ir sudegintas Dievą neigiančių rankraščių autorius Kazimieras Liščinskis (1634–1689) – ateizmo netoleravimo to meto visuomenėje pavyzdys.

Neteisinga būtų teigti, jog senojoje visuomenėje netikinčiųjų nebuvo. Ateizmo ir K. Liščinskio bylos istoriografija – tai požiūrio į istoriją, pačios istorijos raidos pavyzdys. K. Liščinskis pripažino, kad skelbė savo pažiūras ir turėjo šalininkų. Teismo procese Smolensko vyskupas E. Kotovičius skundėsi, jog „ateizmo nuodais yra užsikrėtę įvairūs žmonės“. Yra duomenų, kad skundiką kiti vietos bajorai niekino. Atrodo, jog ir žmogžudžių sąžinė buvo nerami. Vienas didžiausių K. Liščinskio kaltintojų Kijevo vyskupas A. Ch. Zaluskis tarsi teisindamasis rašė, jog jis norėjo, kad ateistas atsiverstų ir gyventų, tačiau jis turėjęs deimanto kietumo širdį. O XIX a. I p. J. I. Kraševskis teigė, kad jo laikais K. Liščinskis būtų uždarytas į psichiatrinę ligoninę. XIX amžiaus pab. – XX a. pr. laisvamaniai jau galėjo remtis sąžinės laisve.

Aivas Ragauskas

A. Ragauskas, Kaltintojai ir gynėjai nukirsdinto bei sudeginto ateisto Kazimiero Liščinskio teismo procese (1689): Mikroistorinio tyrimo bandymas, Seminarai 2002. Atviros visuomenės kolegija, Vilnius, 2003, p. 17–53.