Kazimieras Nestoras Sapiega
Kazimieras Nestoras Sapiega (1757–1798) – ryški politinė figūra LDK saulėlydžio istorijoje. Jo politinės karjeros viršūnė sutapo su audringu Ketverių metų seimo laikotarpiu: 1788–1792 m. jis ėjo LDK konfederacijos maršalo pareigas.
Įdomybė
LDK konfederacijos maršalas Kazimieras Nestoras Sapiega (1757–1798) buvo ryški politinė figūra ir talentingas oratorius: per 4 metus didžiajame seime pasakė apie 760 kalbų. Aistringa K. N. Sapiegos kalba 1791 m. paskatino opoziciją prisijungti prie priesaikos 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijai ir nuramino emocijas seime.
Kazimieras Nestoras Sapiega gimė 1757 m. vasario 11 d. Jono Sapiegos ir Elžbietos, kilusios iš Branickių giminės, šeimoje. Po staigios tėvo mirties jo auklėjimu rūpinosi motina ir dėdė Pranciškus Ksaveras Branickis – Lenkijos didysis etmonas. 1767–1772 metais K. N. Sapiega mokėsi Riterių mokykloje Varšuvoje. 1772 metų kovo 11 d. jis gavo patentą LDK artilerijos pulkininko laipsniui, o 1773 m. balandžio 28 d. – LDK artilerijos generolo laipsnį (iki 1792 m.). Naudojosi valdovo Stanislovo Augusto parama, kurio aplinkoje pradėjo karjerą, 1783 m. dalyvavo susitikime su būsimuoju Rusijos caru Pavlu, o 1787 m. – su care Jekaterina II. 1773 metais po studijų Riterių mokykloje karaliui liepus vyko mokytis į Turino karo akademiją, studijavo fortifikacijos architektūrą, artilerijos mokslą, istoriją ir italų kalbą. Mokslus tęsė Paryžiuje, kur įsitraukė į masonų ložių veiklą. Sugrįžo į Abiejų Tautų Respubliką 1776 metais.
1773 ir 1775 m. seimai K. N. Sapiegai patvirtino teisę naudotis Lipniškėmis, Geranainiais, Nosevičiais ir kitomis vietovėmis, kurios buvo skirtos LDK artilerijos generolo algai. 1775 metais seimas pripažino jam iki gyvos galvos Prienų seniūniją. 1783 metais iš Igno Morikonio nusipirko Bresto seniūniją. 1782 metais vedė Oną iš Cetnerių, likusią našle po LDK didžiojo maršalo Juozapo Sanguškos mirties. Žmonos kraitis padidino pajamas, ypač iš jos perimtų Sanguškų valdų. 1785 metais su žmona išsiskyrė, tačiau teisminis procesas dėl valdų grąžinimo buvusiai sutuoktinei ir jos sūnui iš pirmosios santuokos užtruko iki 1788 metų. Lėšų stigo, tačiau K. N. Sapiega negailėjo pinigų pokyliams ir priėmimams.
K. N. Sapiegos valstybės vizija
1779 m. K. N. Sapiega gavo Baltojo Erelio ir Šv. Stanislovo ordinus. 1778, 1784, 1786 ir 1788 metais Bresto vaivadijos seimelis išrinko jį pasiuntiniu į seimą. Dirbo Edukacinės komisijos nariu, buvo išrinktas į Nuolatinės tarybos Karo departamentą. 1784 metais paaukojo LDK artilerijai dvylika patrankų. 1788 metais spalio 7 d. jis tapo LDK konfederacijos maršalu didžiajame seime. Kaip oratorius per 4 metus didžiajame seime pasakė apie 760 kalbų.
“
K. N. Sapiega aktyviai pasisakė už valstybingumo pozicijas išlaikant sąjungą su Lenkija.
Ketverių metų seimo laikotarpiu K. N. Sapiega inicijavo vakarietiškų drabužių keitimą į bajoriškus, rėmė derybas su Prūsija dėl karinės sąjungos su ATR, kėlė paskutinių Rusijos karinių dalinių išvedimo iš valstybės teritorijos klausimą, neslėpė priešiškumo stačiatikiams, pasisakė už Nuolatinės tarybos ir Karo departamento panaikinimą. Iš pradžių dėl giminystės ryšių su Branickiais jis rėmė valdžios etmonams grąžinimo programą, tačiau vėliau nusileido. K. N. Sapiega aktyviai pasisakė už valstybingumo pozicijas išlaikant sąjungą su Lenkija. K. N. Sapiega sutiko, kad bendriems gynybos tikslams visai ATR gali būti sudaryta bendra su Lenkija Karo komisija, bet reikalavo, kad pusę šios kuriamos institucijos pareigūnų sudarytų Lietuvos bajorai, siūlė, kad kas trečią seimą kartu su juo į Lietuvą persikeltų ir Karo komisija.
1789 m. pabaigoje K. N. Sapiega priešiškai žiūrėjęs į miestiečių judėjimą. 1791 metų balandį, prasidėjus diskusijoms seime dėl Miestų įstatymo, parėmė miestų reformas, gynė miestiečių teisę turėti žemės valdas, agitavo miestams praplėsti teises dėl kvalifikuotų svetimšalių atsikėlimo į kraštą galimybės, tačiau susirūpino, kad miestams skirtos laisvės neišplistų miesteliuose, kurių gyventojai nepasirengę permainoms. Vis tik K. N. Sapiega tik rugsėjo 7 d. po pakartotinų karaliaus raginimų Vilniuje kartu su 50 bajorų iškilmingai priėmė miestiečių teises. 1792 metais kilus konfliktui tarp seniūnijos administracijos ir Prienų miestiečių, kai šie, išsikovoję savivaldos privilegiją ir išsirinkę magistratą nustojo mokėti mokesčius ir atlikinėti prievoles, K. N. Sapiega pats kreipėsi į miestiečius, ragino juos remtis įstatymais bei patikino, kad bet kokiu atveju prieš juos nenaudos prievartos.
Kalba, sujaudinusi ir draugus, ir priešininkus
K. N. Sapiega bandė protestuoti prieš 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją, apie kurios priėmimą reformų iniciatorių nebuvo informuotas.
“
Nesu toks didelis savimyla, kad manyčiau, jog tėvynės labui būtų geriau įgyvendinti mano įsitikinimus, nei įsitikinimus karaliaus, gerbiamo Lenkijos konfederacijos maršalo [Stanisławo Małachowskio] ir žymių seimo narių.
Konstitucijos tekstą išgirdęs seimo salėje, reikalavo jį dar kartą perskaityti, siūlė dokumentą patvirtinti tik susirinkus visiems pasiuntiniams į seimą, o supratęs, jog nieko nepakeis, kreipėsi į seimą: „Matau šiame įstatyme daug nuostatų, kurie nesutampa su mano įsitikinimais ir kuriuos norėčiau pakeisti, bet kadangi jau atėjo laikas galutinai apsispręsti, tai matydamas, jog įstatymą karštai palaiko tokia didelė dalis pasiuntinių, kad jam jau prisiekė karalius, atsiskirdamas nuo jų negaliu matyti daugiau nieko kaip tik suskaldytą tautą ir tėvynės pražūtį. […] Mano užimamos pareigos seime [mano] atsiskyrimą galėtų padaryti kenksmingą, nes tai galėtų būti nekaltas pretekstas sugriauti jau beveik 3 metus trunkantį tautos palaikomą konfederacijos darbą. O šituo skilimu pasinaudotų užsienio jėgos […]. Baimė šio baugaus vaizdo, baimė, kad vengiant mažo blogio nepasiduoti didesniam, dėl tėvynės meilės ir jos gėrio verčia šįkart savo įsitikinimus paaukoti. Nesu toks didelis savimyla, kad manyčiau, jog tėvynės labui būtų geriau įgyvendinti mano įsitikinimus, nei įsitikinimus karaliaus, gerbiamo Lenkijos konfederacijos maršalo [Stanisławo Małachowskio] ir žymių seimo narių. Vertindamas jų dorybes prisidedu prie karaliaus seime duotos priesaikos.“ Ši K. N. Sapiegos kalba paskatino opoziciją prisijungti prie priesaikos 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijai ir nuramino aistras seime. K. N. Sapiegos poelgį gegužės 3-iąją istorikai vertina nevienareikšmiškai. Vieni aiškina, kad LDK konfederacijos maršalas taip pasielgė siekdamas populiarumo; antri sako, kad tai politinio ir asmeninio kompromiso pavyzdys; treti tvirtina, kad ši K. N. Sapiegos kalba atspindi jo simpatijas reformų iniciatorių – patriotų partijai. Šias simpatijas, pasak istorikų, jis slėpė dėl giminystės ryšių su reformų priešininkais Branickiais (dėde ir motina).
“
K. N. Sapiega buvo vienas iniciatorių 1791 m spalio 20 d. savitarpio garantijos akto, kuriuo patvirtinti LDK unijiniai saitai su Lenkija Liublino unijos pagrindu ir užkirstas kelias bendros valstybės beatodairiškai centralizacijai, paminant LDK savarankiškumą.
Paskutinę versiją patvirtina jo tolesnis politinis gyvenimas ir principingumas.
K. N. Sapiega buvo vienas iniciatorių 1791 m spalio 20 d. savitarpio garantijos akto, kuriuo patvirtinti LDK unijiniai saitai su Lenkija Liublino unijos pagrindu ir užkirstas kelias bendros valstybės beatodairiškai centralizacijai, paminant LDK savarankiškumą. Paskutiniame Įstatymų sargybos posėdyje K. N. Sapiega ragino priešintis Rusijos kariuomenei ir agitavo karalių neprisiekti Targovicos konfederacijai. Posėdyje nutarus baigti karinius veiksmus ir priimti opozicijos reikalavimus, K. N. Sapiega pareiškė protestą ir pasitraukė į Vakarus, o į LDK grįžo tik prasidėjus 1794 m. sukilimui. Jis kariavo Bresto vaivadijos teritorijoje, pasižymėjo gindamas nuo Rusijos kariuomenės Vilnių. K. N. Sapiegai nebuvo sugrąžintas LDK artilerijos generolo laipsnis, sukilėlių kariuomenėje jis tarnavo kaip artilerijos karininkas. Sukilimui pralaimėjus, vėl pasitraukė į Vakarus, kur 1798 m. mirė.
Liudas Glemža
Kądziela Lukasz, Sapieha Kazimierz Nestor h. Lis (1757–1798), PSB, t. XXXV/1, zesz. 144, Warszawa-Krakow, 1994, s. 52–67.
