Klimatas
Nuo VII a. Europoje klimatas pamažu švelnėjo, X–XIII a. vadinami „viduramžių šiltmečiu“ arba „klimatiniu optimumu“. Vasaros buvo 1–2º C šiltesnės, kritulių daugiau nei XX a. pabaigoje. Šiltas ir drėgnas oras leido gyventojams intensyviai plėtoti žemdirbystę ir gyvulininkystę, įsisavinti naujas žemės ūkio kultūras. Sparčiai plito atviri pievų ir ganyklų plotai, atsiradę po intensyvių lydymų. Auginti sausesnį orą mėgstančios avižos, kviečiai, miežiai ir mažiau reiklūs rugiai. Tyrinėtojai atranda pirmuosius žieminių javų (rugių) auginimo pėdsakus Žemaičių aukštumose apie 800 metus.
Kada Lietuvoje subjuro oras?
XIII a. Lietuva buvo gyvenimui tinkamas kraštas, jo klimatas neatrodė agresyvus. Pranciškonas Baltramiejus Anglas XIII a. I p. lakoniškai apibūdino „viduramžių šiltmečio“ pabaigos požymius Lietuvoje: optimalios sąlygos žemdirbystei, girių išteklių gausa, bet šaltos žiemos – pirmieji trys to amžiaus dešimtmečiai buvo šalti. Apie to laiko klimato poveikį žmonių gyvenimui baltiškoje Sėlos žemėje pateikė Juodonių gyvenvietės ir Jaros apyežerio (Kamajų seniūnija, Rokiškio r.) kompleksiniai archeologiniai, geologiniai ir paleobotaniniai tyrimai. Juodonių ūkinio klestėjimo laikas datuojamas X a. II p. – XI a. viduriu. Žmonės plėtė dirbamos žemės (gausūs lydimų angliukai gręžiniuose), pievų ir ganyklų plotus. Auginti žiemkenčiai (rugiai), laukai buvo nuolatos dirbami, o jų plotas – didžiausias nuo mezolito laikų. XII amžiuje Juodonys regresavo kaip ūkio centras, bet žmonių veikla nenutrūko.
“
Po švelnaus klimato etapo prasidėjęs atšalimas buvo vienas ryškiausių pastarųjų dviejų tūkstantmečių klimato kaitos istorijoje.
Po švelnaus klimato etapo prasidėjęs atšalimas buvo vienas ryškiausių pastarųjų dviejų tūkstantmečių klimato kaitos istorijoje. Vidutinės metinės temperatūros kritimas, prasidėjęs XIV a. ir trukęs iki XIX a. II p., vadinamas „mažuoju ledynmečiu“. Pasak klimatologų, XIII a. klimatas pirmiausia pradėjo vėsti Šiaurės Atlanto regione.
Grenlandija (iš dalies net Islandija) žmonėms tapo sunkiai gyvenama. XIV amžiuje „mažasis ledynmetis“ pasiekė Europą. Žiemos pasidarė ilgesnės ir šaltesnės. Tai nebuvo vien tik atšiauraus klimato laikai: šaltus laikotarpius pakeisdavo šiltesni, bet kiekviena šalčio banga pranokdavo ankstesnių metų šaltį.
“
XIV amžiuje „mažasis ledynmetis“ pasiekė Europą.
Vidutinių metinių temperatūrų skirtumas tarp istorinio laikotarpio „klimatinio optimumo“ ir „mažojo ledynmečio“ Lietuvoje siekia 2–3º C. Lietuvos ir kaimyninių kraštų istorijos šaltiniai liudija buvus šešiolika šaltų žiemų – maždaug tiek pat, kiek XIII amžiuje. Dauguma jų, tarsi prisimindamos praėjusio amžiaus tris pirmus šaltus dešimtmečius, pasitaikė 1305–1311 metais. Vėliau ėmė ryškėti sezoniniai oro sąlygų kontrastai, ženklinę „mažojo ledynmečio“ pradžią Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Orai buvo nepastovūs: vieną kitą šaltą žiemą pakeisdavo šilta. Nuo 1324 m. žiemos šiltėjo: šaltų dešimt, šiltų dvidešimt viena (trylika nuo 1379 m.). Todėl patikimas orų kaitą, vėsimą atskleidžiantis rodiklis yra kritulių kiekis ir didėjantis šaltų vasarų skaičius – tokių Lietuvoje XIV a. buvo penkios. Rusioje ir Europoje jų buvo dar daugiau.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gera
Bendras kritulių kiekis lietuvių žemėse kiekvieną žiemą buvo didelis. XIV amžiaus istorijos šaltiniuose atsiranda iki tol retai minėtas reiškinys – pavasario potvynis. Potvyniai būdavo tokie stiprūs, kad kryžiuočiai nutraukdavo karo žygius Lietuvoje. Iš septynių paliudytų potvynių penki įvyko 1375–1388 metais. Ypač didelio ir vėlyvo (gegužės 25 d.) potvynio būta 1382 metais.
“
XIV amžiaus istorijos šaltiniuose atsiranda iki tol retai minėtas reiškinys – pavasario potvynis.
Vokiečių ordino didžiojo magistro heroldas Vygandas Marburgietis kronikoje rašė, kad tų metų žiema buvo šalta ir snieginga, o potvynis apsunkino kryžiuočių žygį Lietuvoje: su vargu keldavosi net per menkiausią upelį. XIII amžiuje oras retai kada trukdė karo žygiams, o šiltos, lietingos (su šlapdriba) XIV a. žiemos sužlugdė ne vieną kryžiuočių žygį prieš pagonis lietuvius, vėjais paleido nemažas Vakarų Europos diduomenės išlaidas reizams prieš pagonis (nors kai kada svečiai vertė brolius žygiuoti ir blogu oru).
Šaltų vasarų skaičiaus augimas, padidėjęs kritulių kiekis ir dideli pavasario potvyniai trumpino žemės ūkiui palankų metų laiką, sunkino Lietuvos gyventojų ūkininkavimo ir gyvenimo sąlygas. J. Dlugošas savo Istorijoje apie nepalankias Lietuvos klimato sąlygas parašė taiklią vėsių vasarų XV a. II p. charakteristiką: „Tik du mėnesius (…) kiek labiau jaučiama vasara, (…) žmonės suvalo dar nepribrendusius javus ir, netinkamai džiovindami prie ugnies, dirbtiniu būdu suteikę jiems gražią spalvą, subrandina.“
Senoji Lietuvos valstybė įsikūrė mažai aktyvioje seisminėje zonoje, todėl žemės drebėjimai gyventojus gąsdino: 1230 m. toks įvyko Rytų Europoje (Kijeve – stipresnis, Naugarde – silpnesnis), kartojosi 1303 m. rugpjūčio 8 d., 1328 ir 1335 metais. Šaltiniuose gerai aprašytas 1328 m. žemės drebėjimas. Jį patyrė Skirsnemunės pilyje gyvenę Ordino broliai. Jie informuoja, kad aukšti pastatai judėjo, bet nesugriuvo.
Įdomybė
Iki XIV a. Europą pasiekusio „mažojo ledynmečio“ klimatas Lietuvoje buvo gana švelnus. Subjurę orai ir padažnėję lietūs sunkino žemdirbystę, tačiau atbaidė ir priešus: XIII a. oras retai kada trukdė karo žygiams, o šiltos, lietingos (su šlapdriba) XIV a. žiemos sužlugdė ne vieną kryžiuočių žygį prieš pagonis lietuvius, vėjais paleido nemažas Vakarų Europos diduomenės išlaidas reizams prieš pagonis.
Tai būta stipraus žemės drebėjimo visoje Rytų Europoje, jis taip pat užfiksuotas Naugardo žemėje. 1335 metais žemės drebėjimo Prūsijoje metu amžininkai juto tris jo sukeltus krestelėjimus. Katastrofos epicentras buvo Vokietijoje.
Per klimato atvėsimą pasitaikiusius palankius derlingus metus 1348 ir 1379 m. birželio–liepos sandūroje Prūsijoje ir Livonijoje amžininkai džiugiai aprašė: buvo nuimtas derlius, gyventojai per šv. Joną džiaugėsi šviežiomis daržovėmis, alumi ir vynu (degtine?). Tai galėtų būti laikoma netiesiogine užuomina, informuojančia apie XIV a. blogėjančias klimatines sąlygas.
Artūras Dubonis
Lietuvos istorija, t. 3. XIII a. – 1385 m. Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų. D. Baronas, A. Dubonis, R. Petrauskas. Vilnius, 2011.
