Laisvojo (šlėktų) ir nelaisvojo (caro „chalopų“) pasaulių susidūrimas
XVII a. vid. Lenkijos ir Lietuvos valstybės (Abiejų Tautų Respublikos) viduje (Ukrainoje) prasidėjusį konfliktą tarp laisvųjų kazokų ir norinčių juos pajungti lenkų didikų atidžiai stebėjo gretima Maskvos valstybė, kuri siekė revanšo už amžiaus pradžioje patirtus pažeminimus ir troško susigrąžinti prarastas teritorijas. Jau 1650 m. caro pasiuntiniai Lenkijos ir Lietuvos pareigūnų reikalavo „teisingai“ rašyti caro titulus, neleisti „blogų“ knygų apie carą ir jo valstybę, nepersekioti stačiatikių ir panašiai. ATR atstovai aiškino, kad jų valstybėje kas ką nori, tas tą laisvai spausdina, valstybė už tai neatsako, bet maskvėnai grasindami karu išsireikalavo, kad iš knygų būtų išplėšti esą juos šmeižiantys lapai ir viešai sudeginti. Varšuvos gyventojai sakė, jog tai – gėda, geriau jau būtų karas… Maskva ruošė ideologinį pagrindimą įsikišimui į konfliktą. 1653 metais šie kaltinimai dėl „neteisybių“ tapo pagrindine priežastimi paskelbti karą ATR.
Bajoriškų laisvių „užkratas“ rusėnų žemėse
Įdomybė
Prasidėjus Maskvos ir ATR karui, kazokų sukilėlių vadas Bogdanas Chmelnickis viename 1654 m. laiške caro prašė pinigų, kadangi kazokas, kaip laisvas [žmogus], be atlyginimo tarnauti negali. Tai turėjo šokiruoti maskvėnus, nes patys kazokai prašė pagalbos, patys pasidavė caro globai, dėl jų caras pradėjo karą, o dabar dar kazokai prašė, kad jiems mokėtų už kovą dėl savo laisvės… Toks požiūris, kad laisvas žmogus gali parsisamdyti kam, kada ir už kiek nori, buvo būdingas ATR šlėktoms, kurie formaliai visi buvo lygūs, net karalius buvo tik pirmas tarp lygių.
1654 m. pradžioje Perejeslavlyje (Ukrainoje) pasirašant sutartį dėl kazokų pasidavimo caro globai, kazokai norėjo, kad maskvėnai caro vardu irgi jiems prisiektų taip, kaip ATR valdovas darė, ir garantuotų visas turėtas laisves bei valdas. Maskvėnai atsisakė, nes caras esąs patvaldys (samodieržec), visi turi jo klausyti; jei caras pažadėjo visas laisves išlaikyti, visi turi tuo tikėti. Prasidėjus karui, kazokų sukilėlių vadas Bogdanas Chmelnickis viename 1654 m. laiške caro prašė pinigų, kadangi kazokas, kaip laisvas [žmogus], be atlyginimo tarnauti negali. Tai turėjo šokiruoti maskvėnus, nes patys kazokai prašė pagalbos, patys pasidavė caro globai, dėl jų caras pradėjo karą, o dabar dar kazokai prašė, kad jiems mokėtų už kovą dėl savo laisvės… Toks požiūris, kad laisvas žmogus gali parsisamdyti kam, kada ir už kiek nori, buvo būdingas ATR šlėktoms, kurie formaliai visi buvo lygūs, net karalius buvo tik pirmas tarp lygių. Tuo tarpu Maskvos valstybėje visi buvo caro pavaldiniai. Kunigaikščiai, rašydami carui, save vadino jo baudžiauninkais (chalopais), ko nors raštu ar žodžiu prašydami caro, jie nužemintai lenkdavosi iki žemės (byli čelom).
“
Nors nemaža dalis LDK stačiatikių sutiko maskvėnus kaip tikėjimo brolius, daug jų miestų tiesiog pasidavė, bet sukilimų ar masiško stojimo į maskvėnų pusę nebuvo.
Dar 1653 m. rusų pasiuntiniui B. Chmelnickis žadėjo, kad kai tik caras puls, tai jis tuoj pasiųs savo raštus pas baltarusius, kurie gyvena lietuvių valdomi, ir jų sukils 200 000. Karo pradžioje ir caras išsiuntė raštus ATR stačiatikiams, kuriuose kvietė sukilti už tikėjimą ir dėl visų neteisybių, bet nieko panašaus neatsitiko. Kad patrauktų nukariautų kraštų gyventojus į savo pusę, caras karo pradžioje nurodė, kad su jais (ypač stačiatikiais) būtų elgiamasi kaip įmanoma švelniau, miestuose paliekama savivalda, o šlėktoms žadamos turėtos laisvės. Nors nemaža dalis LDK stačiatikių sutiko maskvėnus kaip tikėjimo brolius, daug jų miestų tiesiog pasidavė, bet sukilimų ar masiško stojimo į maskvėnų pusę nebuvo. Netrukus, pajutę tvirtą patvaldžio caro ranką ir maskvėnų tvarką, net pradėjo partizaninį karą prieš juos. Panašių tiesioginių caro kreipimųsi į lietuviškas LDK žemes ar katalikus nežinoma, o nurodymai buvo perduodami tik per okupacinę administraciją. Įdomu pastebėti, kad išlikusiose okupacinio laikotarpio Vilniaus magistrato knygose caras, kaip miesto ar šalies valdovas, neminimas, tuo tarpu panašiose Polocko knygose bene kiekviename įrašytame dokumente tokie tvirtinimai yra.
Apie šlėktos „lengvabūdiškumą“
Caro valdžia pareikalavo, kad visi okupuoti gyventojai (šlėktos, dvasiškiai, miestiečiai, valstiečiai) prisiektų ištikimybę carui, nes kitaip nebus patvirtintos jų turėtos teisės. Susiklosčius situacijai, kai beveik visa šalis buvo priešų okupuota, o valdovas pabėgo, tūkstančiai įvairių luomų atstovų taip ir padarė. Bet panašu, kad daugelis jų (ypač šlėktos) tokią prievartinę priesaiką laikė niekine.
“
Okupacinė valdžia matė naujų „pavaldinių“ nepatikimumą, bet negalėjo suvokti, kad yra laisvo žmogaus pasirinkimo galimybė.
Atsiradus progai ar reikalui, jie pereidavo į savo teisėto ATR valdovo pusę. Okupacinė valdžia matė naujų „pavaldinių“ nepatikimumą, bet negalėjo suvokti, kad yra laisvo žmogaus pasirinkimo galimybė. Kaip XIX a. II p. rašė rusų istorikas V. Vasilevskis, rusai su panieka ir pasipiktinimu žiūrėjo į lenkų savivalę bei lengvabūdiškumą, nesuvokė, kaip galima žaisti vieną kartą duota priesaika, ypač todėl, kad ta priesaika duota stačiatikių carui, todėl žiauriomis priemonėmis baudė išdavystę (?). Žinomi atvejai, kai tas pats asmuo (ypač laisvą pasirinkimą turintis šlėkta), verčiamas aplinkybių ar išskaičiavimų, prisiekdavo ir švedams, ir carui, prisiekdavo ir antrą kartą, ir vėl grįždavo pas savo valdovą…
“
Aukso žodžius popieriuje šlėktoms ir miestams rašė, o ant šlėktų ir miestiečių kojų geležines laisves uždėjo…
Yra duomenų, kad dalis lietuvių šlėktų labiau vertino maskvėnų okupantus nei švedus tik todėl, kad švedai nemokėjo lenkiškai, o jie mokėjo rusiškai. Kaip rašė amžininkas, o kiti kas gyvas pas maskvėnų valdžią eina raštų [leidžiančių valdyti turėtus dvarus], kuriuos po priesaikos carui už 6 grašius gauna (…) kitos valdos įvairiems kitiems, kurie pas juos [maskvėnus] savanoriškai ateina [turima galvoje, kad prisiekusiems atiduodamos neprisiekusiųjų valdos]. Pulkininkas Poklonskis, kuris 1654 m. išdavė Tėvynę ir net kovojo prieš ją, 1655 m. jau išdavė maskvėnus ir aiškino, kodėl taip padarė: Aukso žodžius popieriuje šlėktoms ir miestams rašė, o ant šlėktų ir miestiečių kojų geležines laisves uždėjo… Gaila, vietoj gerovės į visišką nelaisvę patekome.
Tuo metu laisvam šlėktų pasauliui dar pavyko atsilaikyti prieš despotiją. Sugrįžus teisėtai ATR valdžiai, ne vienas parsidavėlis šlėkta buvo nubaustas mirtimi, bet daugeliui buvo atleista, nes to meto šlėktų visuomenėje buvo laikomasi nuostatos, kad vienas žmogus galėjo išduoti, bet visa šlėkta… – ne (M. Kulecki). Ekstremaliose sąlygose šlėktos tarsi liko ištikimi okupantų garantuojamoms laisvėms, religijai, nuosavybei ir teisei, todėl pasikeitus aplinkybėms, išdavystės (?) nuodėmė buvo nurašoma… Deja, kaip parodė istorija, grėsmė buvo ta, kad situacija galėjo kartotis, o toks laisvių suabsoliutinimas galiausiai lėmė, kad XVIII a. pab. laisvasis šlėktų pasaulis pralaimėjo nelaisvam, nors ir apsišvietusiam, bet despotiškam pasauliui.
Elmantas Meilus
XVII a. vidurio Maskvos okupacijos Lietuvoje šaltiniai, sudarė E. Meilus, T. I ir II, Vilnius, 2011, Įvadai.
