Lietuviai valstybės teritoriją plėtė ne tik kariaudami
Kam priklausė „niekieno“ žemė?
Iki susikuriant Lietuvos valstybei XIII a., krašto gyventojai miškingas negyvenamas teritorijas laikydavo „niekieno“ nuosavybe, kuria galėjo visi laisvai naudotis. Formuojantis valstybei, Lietuvos valdovas plėtė savo valdžią teritorijose. Todėl klostėsi samprata, jog valdovas turėjo aukščiausio žemės savininko teisę, kurią monarchas beveik be konkurencijos galėjo įtvirtinti „niekieno“ teritorijose.
“
Valdovas turėjo aukščiausio žemės savininko teisę.
Tačiau LDK gyventojai dar ilgą laiką gyveno taip, kaip buvo įpratę „nuo seno“. Naudodavo dykras savo reikmėms, jose medžiodavo, augindavo bites, kirsdavo miškus. Taip gyventojai plėtė dirbamos ar kitaip įsisavinamos žemės plotus dykrose, kurios teisiškai buvo valdovo nuosavybė, ir tai daryti buvo galima tik jam leidus. Tokia gyventojų savivalė laikyta „nelegalia kolonizacija“. Kurį laiką ją buvo sunku kontroliuoti. Augant LDK valstybės pareigybių ir vietininkų skaičiui bei administraciniam aparatui, kontrolė stiprėjo. XVI amžiaus teismų bylų medžiaga rodo, kad būdavo dažnai bylinėjamasi dėl neteisėtai gyventojų užimtų miškų plotų arba dėl medžioklės valdovo dykrose. Dar nebuvo įsisąmoninta, kad taip elgtis nevalia. Gyventojai dažnai teigdavo, jog jie to nežinojo, todėl elgėsi taip, kaip buvo įpratę „nuo seno“. Ne visada sąmoningai siekta užimti kuo didesnes teritorijas. Taip dažniausiai elgdavosi dideli žemvaldžiai, kurie skatindavo savo žemių plėtrą arba nelegaliai eksploatuodavo girias, siekdami parduoti žaliavas: medieną, smalą, degutą, pelenus ir panašiai. Tokį savivaliavimą valdovo giriose ribojo atsiradę girininkai ir kiti miškų prižiūrėtojai. Nelegalios kolonizacijos plėtra buvo reglamentuota ir Lietuvos Statutuose, kurie ją draudė, už neteisėtą medžioklę numatė baudas.
XVI amžiuje LDK valdovas dažnai suteikdavo didikams žemių miškuose, kurias naujam savininkui turėjo atriboti ir parodyti girininkai. Taigi „nelegalią kolonizaciją“ kontroliavo ir patys žmonės. Ypač XVI a., kai dideli žemių plotai jau buvo įsisavinti. Teisėtai žemes ir miškus valdantys žmonės pranešdavo valstybės pareigūnams apie pažeidimus.
„Užkariavimai“ be ginklo
Kiek kitokia buvo „nelegali“ valstybių pasienių dykrų kolonizavimo samprata. XIV–XVI a. daugelį LDK ir kaimyninių valstybių teritorijų sienų ruožų atitikdavo „įsispraudę“ miškų ir pelkių masyvai. Ambicingi valstybių valdovai norėdavo, jog pasienio miškingos teritorijos dalis (gal net visa) priklausytų jo šaliai, o ne kaimyninei. Tačiau šiose dykrose nebuvo išskirtinai vieno valdovo aukščiausios nuosavybės sampratos. XV amžiaus antroje pusėje ir XVI a., įsibėgėjus LDK ir kaimyninių šalių teritorijų apgyvendinimo procesui ir pradėjus kolonizuoti pasienio dykras, gyventojai plėtė valstybių teritoriją, jos sieną „stumdami“ gilyn į dykras.
“
Kaimyninių šalių valdovai kreipdavosi vienas į kitą, išdėstydavo nusiskundimus, jog pasienio gyventojai, neteisėtai užimdami dykras, braunasi į valstybės žemes.
Kaimyninių šalių gyventojai skverbdavosi į pasienių miškus, kirsdavo juos tol, kol pasiekdavo vieni kitus. Taip kildavo nesutarimų dėl nelegaliai kolonizuotų žemių priklausomybės. Ginčai pasiekdavo pareigūnus, o šie informuodavo valdovus apie šalių gyventojų nesutarimus. Štai 1500 m. žemaičių seniūnas Jonas Kęsgailaitis pranešė, jog Prūsijos pareigūnai peržengė sieną ir įkurdino šešiasdešimt žmonių LDK teritorijoje. Kaimyninių šalių valdovai kreipdavosi vienas į kitą, išdėstydavo nusiskundimus, jog pasienio gyventojai, neteisėtai užimdami dykras, braunasi į valstybės žemes. Valdovai siūlydavo sprendimo būdus. Štai 1509 m. sausio 31 d. LDK valdovas per pasiuntinį išdėstė nusiskundimus Maskvos valdovui, jog maskvėnai nelegaliai „užėmė daug plotų žeme ir vandeniu, ir sienas naujas sau nusistatė, ir daug mūsų žmonių sau pasigrobė, o iš kitų gyvulius ir turtą pagrobė“, kvietė sudaryti bendrą pareigūnų komisiją, kuri spręstų problemą. 1511 metais į LDK valdovo išdėstytus panašius nusiskundimus Maskvos valdovas atsakė, jog valstybių pasienyje ne maskvėnai daro skriaudas, bet LDK gyventojai, kurie užiminėja žemę ištisuose valsčiuose ir kaimuose. Maskvos valdovas siūlė atsiųsti pareigūnus atitaisyti pažeidimus.
Gyvosios valstybių „sienos“
XVI a. valdovai nuolat susirašinėdavo dėl tokių problemų, gaišdavo laiką, kol būdavo imamasi konkrečių sprendimų. Kartais neramumai dėl pasienių grėsdavo net kariniais susirėmimais.
Įdomybė
XVI a. LDK atnaujindami sienas nekolonizuotuose pasieniuose pareigūnai neretai tikslingai apgyvendindavo valstiečius – sukurdavo kolonizuotą pasienį, kuris užkirsdavo kelią kitos šalies gyventojams užimti šias teritorijas.
1542 metais LDK pasienio gyventojai prie Katyčių smarkiai brovėsi į Prūsijos žemes, ginčas peraugo į rimtesnį konfliktą. Tuo metu tai buvo įprastas kasdienybės reiškinys. Neretai valstybės pareigūnai žinodavo, jog šalies gyventojai vykdo nelegalią kolonizaciją kitų šalių teritorijose, bet nieko nedarydavo, suvokdami, jog taip plečiama žemvaldžių, valsčių ir valstybės teritorija. Štai 1543 m. rugpjūčio 6 d. Prūsijos hercogas rašė Simno seniūnui, jog Įsruties pareigūnas pranešė, kad Simno seniūnijos gyventojai braunasi į Prūsijos žemes, pakeisdami – „stumdami“ valstybės sieną, kurią atitiko įsispraudusi miškinga vietovė. Gyventojai net nutiesė kelią, per upę pastatė tiltą ir sugadino ankstesnius riboženklius. Akivaizdu, jog apie kolonizaciją seniūnas žinojo. Siekiant „suvaldyti“ nelegalią kolonizaciją pasieniuose ir neleisti „stumdyti“ sienos, XVI a. ypač dažnai būdavo tikrinamos, aprašomos ir papildomai ženklinamos sienos. Patikrinimus valstybių pareigūnai rengdavo bendrai ir atskirai, po to informuodavo kitą šalį apie rastus pažeidimus.
Tomas Čelkis
Literatūra: T. Čelkis, Privačios žemėvaldos ribų nustatymas ir žymėjimas XV–XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje // Istorijos šaltinių tyrimai, t. 3. Sud. Antanavičius D. Vilnius, 2011, p. 31–58.
