ePaveldas Naktinis Dieninis

Lietuvos bastūnai – čigonai

Glostė čigonas arklį iš tyko, iš po nakties arklys išnyko; čigonas jojo, šiknų kilojo, arklys suklupo – kelnės nusmuko; juodas kaip čigonas. Šie ir panašūs posakiai, aptinkami lietuvių tautosakoje, byloja apie glaudžius bei senus lietuvių ir čigonų ryšius, turinčius savo istoriją.

Klajūnams svetingas kraštas

Čigonai – iš Indijos pusiasalio kilę asmenys, kurie dar viduramžiais paliko savo tėvynę ir pradėjo klajoklišką gyvenimo būdą. XV amžiuje jie aptinkami Vidurio Europoje, galbūt tuo metu jie pasiekė ir Lietuvos teritoriją. Manoma, kad 1501 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras suteikė čigonams privilegiją, kuria leido jiems klajoti po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją. Klajodami iš vienos vietos į kitą, jie vertėsi burtininkavimu, o skurdo bei neturto skatinami, čigonai ėmėsi ir negarbingo „amato“ – vogimo. Todėl Lietuvoje pamažu susiformavo čigonų, kaip burtininkų ir arkliavagių, įvaizdis.

LDK klajojusiems čigonams nebuvo taikomi tokie griežti įstatymai ir sprendimai kaip Vakarų Europoje ar kaimyninėje Lenkijoje, kur buvo raginama išvaryti čigonus. Priešingai. 1566 m. Antrajame Lietuvos Statute skelbiama, kad čigonai, kurie nenori palikti LDK, gali kurtis didikų ir bajorų žemėse. Tad šiems klajokliams buvo suteikta galimybė įsikurti, tapti sėsliais gyventojais. Po kurio laiko matant, kad ši teisinė nuostata neveikia, buvo imtasi griežtesnės kontrolės. 1588 m. Trečiajame Lietuvos Statute buvo draudžiama valstiečiams slėpti čigonus, taigi lietuvis valstietis taikiai sugyveno su čigonu.

“

1588 m. Trečiajame Lietuvos Statute buvo draudžiama valstiečiams slėpti čigonus, taigi lietuvis valstietis taikiai sugyveno su čigonu.

Kita Lietuvos čigonų istorijos ypatybė – XVII a. atsiradusi čigonų „karaliaus“ pareigybė, kuri buvo suteikiama bajorui (ne čigonui); ją skirdavo karaliaus kanceliarija. Šį pareigybė atsirado neatsitiktinai, nes buvo stengiamasi pagerinti mokesčių iš čigonų surinkimą bei labiau kontroliuoti jų bendruomenes (ordas), klajojusias po Abiejų Tautų Respublikos teritoriją. Istorijos šaltiniuose minimos šios čigonų „karalių“ pavardės: 1652 m. paskirtas Motiejus Korelevičius, 1668 m. – Jonas Navrotinskis, 1703 m. – Jonas Deltuviškis. 1647–1780 metais čigonų „karalių“ suskaičiuojama apie 18. Siekiant dar labiau pagerinti mokesčių surinkimą, 1705 m. naujai paskirtam čigonų „karaliui“ Bonaventūrai Jonui Vierai buvo suteikta privilegija, leidusi jam išsirinkti pagalbininkus renkant mokesčius.

Linksmieji čigonų „karaliai“

Jonas Marcinkevičius ne tik padėjo K. S. Radvilai rinkti mokesčius, bet ir sugebėjo pakelti nuotaiką bei pralinksminti. Apie šį linksmą „karalių“ išliko ne viena graži istorija. Štai kaip aprašomas J. Marcinkevičius: „Ant galvos buvo užsidėjęs į karūną panašią kepurę. (…) Į ją buvo įsmeigta trumpa povo plunksna; jo drabužis buvo ilgas, juodas, nukaręs iki pat kulkšnių, perjuostas juodu diržu; avėjo raudonais batais; ant kaklo buvo užsikabinęs grandinę, suvertą iš didelių baltų karolių, kuri buvo nukarusi jam ant krūtinės; ant tos grandinės kabėjo medalionas, vaizduojantis lokį ir ant jo sėdinčią beždžionę raudonais marškiniais. Norėdamas įsiteikti Šviesiausiajam Kunigaikščiui (Radvilai) ir parodyti, kad jis esąs jo nuolankus tarnas, čigonų karalius kelis lokius išmokė traukti karietą. Kunigaikščiui tai nepaprastai patiko. Čigonas buvo tokio lokių šešeto važnyčiotoju, o beždžionė – liokajumi…“

Nuo XVIII a. čigonų taborai vis dažniau aptinkami Lietuvos didikų dvaruose kaip savotiškas teatras ir pramoga. 

“

Nemažai čigonų taborų anuomet aptinkama kunigaikščių Radvilų, kurie buvo tolerantiški čigonų atžvilgiu, valdose.

Lietuvos didikų iniciatyva atsirado dar viena – čigonų vyresniojo pareigybė, į kurią buvo skiriami čigonų kilmės asmenys. Nemažai čigonų taborų anuomet aptinkama kunigaikščių Radvilų, kurie buvo tolerantiški čigonų atžvilgiu, valdose. 1778 metais Karolis Stanislovas Radvila vietinių čigonų „karaliumi“ nominavo Joną Marcinkevičių, čigoną ir pasiturintį miesto gyventoją.

Įdomybė

Lietuvos čigonų istorijos ypatybė – XVII a. atsiradusi čigonų „karaliaus“ pareigybė, kuri buvo suteikiama bajorui (ne čigonui); ją skirdavo karaliaus kanceliarija. Šį pareigybė atsirado neatsitiktinai, nes buvo stengiamasi pagerinti mokesčių iš čigonų surinkimą bei labiau kontroliuoti jų bendruomenes (ordas), klajojusias po Abiejų Tautų Respublikos teritoriją.

XVIII a. II p. buvo dar vienas garsus čigonų vyresnysis – Jokūbas Znamerovskis, kilęs iš Lydos pavieto. Nors kilme jis nebuvo čigonas, tačiau buvo jiems artimas: puikiai mokėjo Lietuvos čigonų kalbą, papročius, vertėsi arklių prekyba. Jokūbas Znamerovskis buvo linksmas, jo veidą puošė dideli juodi ūsai, pabrėžę azijietiškus bruožus. Jis narsa pelnė čigonų palankumą. Tad 1780 m. Stanislovas Augustas J. Znamerovskį paskyrė čigonų vyresniuoju LDK. Nors jis klajojo kartu su čigonais, tačiau jo rezidencija buvo Eišiškių miestelyje. Tiesa, jis neišvengė konfliktų su čigonais, nes piktnaudžiavo suteikta valdžia. Tad čigonišku papročiu jis buvo nubaustas ir nuo to laiko čigonus valdė teisingai. Mirė J. Znamerovskis 1795 m., kai keitėsi situacija valstybėje. Prasidėjo kitas čigonų istorijos etapas Rusijos imperijoje, kuris buvo griežtesnis nei ATR laikotarpiu.

Jonas Drungilas

R. Griškaitė, Žvilgsnis į seniausiąją Lietuvos čigonų istoriją, Čigonai Lietuvoje ir Europoje, Vilnius, 1998, p. 46–68.

Daugiau istorijų su šiomis žymomis: Istorijos Tautinė ir religinė įvairovė XVII vidurio - XVIII a.