Mitai apie Barborą Radvilaitę

Karališka meilės ir mirties drama amžiams įaudrino vaizduotę

Barbora Radvilaitė kilo iš LDK politiniam elitui priklausiusios Radvilų giminės. 

“

„…Mirė be laiko, bet jeigu ji ir būtų senyvo amžiaus, Augustas kalbėtų, kad mirė be laiko…“.

Žavesiu ji patraukė Lenkijos karalių ir LDK Žygimantą Augustą (1520–1572). Abipusis meilės jausmas buvo stiprus. Valdovas, nežiūrėdamas dinastinių ir politinių interesų, ne tik vedė Barborą, bet ir dėl jos buvo pasiryžęs paaukoti karūną. Milžiniškų valdovo pastangų dėka 1550 m. Barbora Radvilaitė karūnuota Lenkijos karūna. Jos triumfas truko vos 4 mėnesius. Kitų metų gegužės 8 d. ji mirė Vavelyje ant mylinčio vyro rankų. Tiek jėgų žmonai atidavęs valdovas, pildydamas jos prašymus, išpildė ir paskutinį norą – palaidojo ne Krokuvoje, bet gimtajame Vilniuje, kur prabėgo jos jaunystė, kur ji sutiko vienintelę savo gyvenimo meilę. Didžią meilę mena į jos karstą įdėtos sidabrinės lentelės įrašas: „…Mirė be laiko, bet jeigu ji ir būtų senyvo amžiaus, Augustas kalbėtų, kad mirė be laiko…“.
Išskirtinė meilės istorija, slaptos vedybos, sostui nebūdinga kova dėl žmonos ir tragiška 29-ių metų Barboros mirtis audrino kūrėjų vaizduotę. Dėl prieštaringumų karalienės gyvenimo istorijoje, šaltinių stygiaus per daugiau kaip 450 metų po jos mirties susiformavo nuo realybės nutolusi Barboros Radvilaitės legendinė istorija, įsitvirtino įvairūs netikslumai ir mitai.

„Juodieji“ mitai: burtai ir paleistuvystė

Amžininkai, 1548–1549 m. kovodami prieš karališkų vedybų pripažinimą, pradėjo kurti „juoduosius“ Barboros nuodytojos ir paleistuvės mitus. 

“

Mituose atspindėjo negatyvus požiūris į santuoką iš meilės.

Tuo metu plūstelėjusiuose paskviliuose anoniminiai autoriai šmeižė valdovę, vaizdavo ją kaip didžiausią burtininkę ir paleistuvę. Vyravo Barboros meilės kerų ir antpilų karaliaus širdžiai motyvai. Šie prasimanymai atspindėjo tuometinį negatyvų požiūrį į santuoką iš meilės. Ji buvo nesuprasta, erzino ir pykdė amžininkus. Paskviliuose skelbti negailestingi verdiktai apie Barboros „ištvirkimą“, net kraujomaišos ryšius. Polinkį į palaidą gyvenimą karalienė neva perėmė iš motinos, o jos meilužiams priskirti visų visuomenės sluoksnių vyrai: nuo senatorių – iki tarnų. Šis mitas pasirodė gajus. Kiek pakeistu „drabužiu“ XX a. jį perpasakojo lenkų istorikai. Net neradę argumentų šaltiniuose jie tvirtino, kad Barboros netikusį elgesį lėmė laisvas jos auklėjimas vaikystėje, o toks elgesys buvęs būdingas LDK didikėms, ypač iš Radvilų giminės…

„Baltieji“ mitai: auka dėl Tėvynės

XVIII a. gresiant valstybės praradimui ir pradėjus idealizuoti išmirusią Jogailaičių dinastiją, tvirtinosi „baltasis“ Barboros mitas. Poetai ir istorikai kanonizavo ją kaip „Tėvynės motiną“ ir kaip auką. Ideali Barbora iškyla Juozo Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė“ (1971), kuri suformavo karalienės vaizdinį Lietuvos istorinėje kultūroje. Ji – laisvės simbolis, karūną Tėvynei dovanojanti kovotoja, auka: „Per amžius būk laisva, o Lietuva“; „O Lietuva! Manoji meile! Bausk mane, jeigu tarp deimantų yra bent lašas kraujo“. Toks karalienės portretas atitolęs nuo istorinės tiesos. Šių karališkų vedybų dėka buvo sukurtas pagrindas Radvilų galybei Lietuvoje, bet karalienė netapo jų įrankiu ir nebuvo auka. Kaip įprasta to meto valdovėms, ji pagal galimybes dalyvavo viešame gyvenime, ne sykį užtarė įvairius klientus.

Barboros erudicija ir paslaptinga belaikė mirtis

Neretai idealizuojamas Barboros išsilavinimas ir jos erudicija, rašoma, kad ji mokėjo kelias užsienio kalbas. Tai dar vienas, nors ir gražus mitas. Ji gavo neblogą išsilavinimą namuose, puikiai mokėjo lenkiškai ir rusėniškai. Bet lietuviškai, lotyniškai ar itališkai ji nemokėjo ir negalėjo mokėti.

“

Numanoma karalienės mirties priežastimi laikomas vėžys.

Mitais apipinta Barboros mirtis. Skirtingos versijos pasklido netrukus po karalienės mirties. Vieni manė, kad Radvilaitę nunuodijo karalienė Bona, kiti teigė, kad Barbora sirgo venerine liga ir ja užkrėtė paskutinįjį Jogailaitį… Medikai kėlė hipotezę dėl mirties nuo nepagydomo auglio. Klausimas išspręstas praėjus beveik 400 metų po Barboros mirties, atradus ir ištyrus jos palaikus. Šiuo metu numanoma karalienės mirties priežastimi laikomas vėžys (arba gimdos uždegimas).

Karalienės „vaiduoklė“ istorinėje vaizduotėje

Lietuvoje dar gajūs mitai apie Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą, neva nutapytą pagal karalienės portretą, ar į Lietuvą atkeliavusias gulbes, kaip brangią Žygimanto Augusto dovaną mylimai žmonai. Menotyrininkai nerado istorinių sąsajų tarp Barboros ir Dievo Motinos portretų. O meilės simboliu laikomos gulbės yra migruojančios, tad jos gyvena pagal gamtos dėsnius, o ne žmonių norus. Jų buvimas LDK fiksuotas jau ankstyvaisiais viduramžiais. Su Barbora siejami ir mažesni mitai. Štai Baltarusijoje kalbama apie Nesvyžiaus pilyje gyvenančią sielvartaujančios Barboros vaiduoklę. Karalienės vėlę iš tiesų bandė iššaukti astrologija domėjęsis Žygimantas Augustas, kuris kvietė magijos žinovą Tvardovskį. Ką realiai išvydo garsiame veidrodyje valdovas, lieka paslaptimi. Kaip ir legendomis apipintų karalienės perlų likimas. Neva šie kažkokiu būdu pateko į Anglijos valdovų lobyną, dar XX a. pr. saugoti Hanoverio dvare, o vėliau apie juos nežinoma nieko. Ir gausiai perlais puoštos Barboros (Monkevičių dvaro) populiarusis portretas neatspindi autentiškų Radvilaitės bruožų ir tėra dar vienas idealizuotas jos atvaizdas.

Raimonda Ragauskienė

Literatūra: R. Ragauskienė, Barbora Radvilaitė, Vilnius, 1999.