Mykolas Kazimieras Pacas ir neprilygstama jo dovana Vilniui

Jis galėjo tapti politiku, nes buvo aukšto pareigūno sūnus. Bet netapo. Jaunystėje galėjo studijuoti užsienio universitete, kaip daugelis jo bendraamžių iš garsių šeimų. Bet nestudijavo.

Įtakingos didikų giminės atstovas Mykolas Kazimieras Pacas (1624–1682) pasirinko kariškio karjerą ir pasiekė didžiausių įmanomų aukštumų – tapo vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės vadu, didžiuoju etmonu.

Bet net ir tai ne esmingiausias jo nuopelnas, pasakytų vilniečiai. Jiems tikriausiai svarbiau tai, kad M. K. Pacas pastatė bene įspūdingiausią sostinės bažnyčią.

Pirmosios Antakalnio bažnyčios fundatorius

Šis architektūrinis miesto perlas, dedikuotas šventiesiems Petrui ir Povilui, interjero puošyba pranoko laiką, tvirtina dailės istorikai. Vilniečių ir gausių turistų laimei, 1668 m. pradėtos statyti bažnyčios būklė šiandien beveik nepriekaištinga.

“

Vilniaus kontekste ji buvo novatoriška – tai pirmoji mūrinė bažnyčia už miesto sienos. Iki tol sostinės priemiesčiuose buvo statomos tik medinės bažnyčios.

Vilniaus kontekste ji buvo novatoriška – tai pirmoji mūrinė bažnyčia už miesto sienos. Iki tol sostinės priemiesčiuose buvo statomos tik medinės bažnyčios.

Kitaip tariant, solidžiai investicijai M. K. Pacas pasirinko nuošalų užkampį, o ne prestižinę vietą miesto centre. Anais laikais toks sprendimas turėjo atrodyti keistokas ir visiškai neatsiperkantis. Nepaisant to, Antakalnyje didikas pastatė vieną didžiausių ir neabejotinai pačią puošniausią Vilniaus bažnyčią. Taip jis kilstelėjo viso krašto kultūros kartelę.

Šalia iškilo erdvus mūrinis Laterano kanauninkų vienuolynas. Įdomu tai, kad pradedant statybas senąjame mediniame vienuolyne nebuvo nė dešimties nuolatinių gyventojų vienuolių.

Nematyti neregėti lipdiniai

“

Bene labiausiai stulbinanti M. K. Paco idėja – naujosios bažnyčios vidaus dekoras. Jam jis išleido antra tiek, kiek kainavo pastatyti šventovę.

Bene labiausiai stulbinanti M. K. Paco idėja – naujosios bažnyčios vidaus dekoras. Jam jis išleido antra tiek, kiek kainavo pastatyti šventovę.

Besigrožint trimis tūkstančiais baltų figūrų ir figūrėlių (niekas nėra tiksliai suskaičiavęs, kiek jų puošia bažnyčios sienas, kolonas ir skliautus) reikėtų turėti galvoje bent kelis aspektus. Iki tol stiuko puošyba LDK beveik nenaudota, todėl M. K. Paco sumanymas amžininkus turėjo gerokai stebinti. Be to, Lietuvoje nebuvo nė vieno šio dekoravimo būdo meistro. Stiukas (gipso ir kalkių mišinys) – netvirta medžiaga, reikalaujanti ypatingo kruopštumo, o šaltame ir drėgname Lietuvos klimate ji prastai stingsta. 

Visa tai nesustabdė bažnyčios fundatoriaus.

Jau vėliau, išvydę iki tol Lietuvoje neregėtas grožybes, ir kiti LDK didikai ėmė dažniau rinktis stiuko lipdybą savo rūmų ir kitų statinių dekorui.

Skulptūrinis baroko teatras

Tyrinėtojai vienu balsu pripažįsta, kad jokia kita buvusioje LDK teritorijoje esanti šventovė neprilygsta Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai vaizduojamų temų ir scenų skaičiumi. Čia ir Dievas Tėvas, grėsmingai grūmojantis pirštu, ir šventųjų skulptūros, ir už tikėjimą besikaunančių karių atvaizdai, ir velniai, paukščiai bei gyvatės, ir gausybė angelų.

“

Tyrinėtojai vienu balsu pripažįsta, kad jokia kita buvusioje LDK teritorijoje esanti šventovė neprilygsta Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai vaizduojamų temų ir scenų skaičiumi. Čia ir Dievas Tėvas, grėsmingai grūmojantis pirštu, ir šventųjų skulptūros, ir už tikėjimą besikaunančių karių atvaizdai, ir velniai, paukščiai bei gyvatės, ir gausybė angelų.

Be to, jei tikėsime kai kuriais tyrinėtojais, bažnyčioje nulipdyta keliolika Vilniaus ir priemiesčių gyventojų. Jų atvaizdai labai realistiški, kiekvienas vis kitoks, skirtingais veido bruožais, šukuosenomis ir galvos apdangalais. Dramatiškai atrodo koplyčioje išmaldos prašančio elgetos figūra. Gali būti, kad italai skulptoriai ją nukopijavo „iš natūros“ – juk priešais Šv. Petro ir Povilo bažnyčią nuo XVII a. pradžios veikė vargšų ir ligonių prieglauda.

Įdėmiau pažvelgę šiame sustingusiame baroko teatre išvysime fundatoriaus įsiamžinimo elementų: dviguba lelija – pagrindinis Pacų giminės simbolis. O transepto skliaute įkurdinti angelai laiko muzikos instrumentus – tokius, kokiais grota XVII a. antrojoje pusėje. Mįslingų sakmių mėgėjai teigia, jog bažnyčioje stojus visiškai tylai ausį pasiekia vos girdima šios sustingusios kapelos melodija.

Anot kitos legendos, kurdamas šv. Marijos Magdalenos skulptūrą skulptorius G. P. Perti pavaizdavo savo žmoną – irgi Magdaleną. Net jei tai pramanas, garsiausioji Kristaus laikų nusidėjėlė-šventoji čia pavaizduota tarsi XVII a. dama – prabangiais drabužiais, orios laikysenos, iki smulkmenų išdailinta šukuosena, su karoliais ir auskarais.

Kariškis – barokinės estetikos gerbėjas

Nuostabą kelia tai, kad šio didingo barokinio teatro užsakovas ir mecenatas – karvedys, kurio tiesioginė veikla susijusi su anaiptol ne meniškais reikalais.

Pasak amžininkų, M. K. Pacas buvo tiesmuko charakterio, dažnai turėjo aiškią nuomonę ir retai keisdavo asmenines nuostatas. Nebuvo linkęs į diplomatiją ir kompromisų paieškas, tačiau Abiejų Tautų Respublikoje pagarsėjo kaip atsidavęs, teisingas ir efektyvus kariuomenės vadas.

“

Pasak amžininkų, M. K. Pacas buvo tiesmuko charakterio, dažnai turėjo aiškią nuomonę ir retai keisdavo asmenines nuostatas. Nebuvo linkęs į diplomatiją ir kompromisų paieškas, tačiau Abiejų Tautų Respublikoje pagarsėjo kaip atsidavęs, teisingas ir efektyvus kariuomenės vadas.

Pagal rangą Lietuvos didysis etmonas nusileido tik karaliui. Beje, Lietuvos ir Lenkijos valdovas Jonas Sobieskis karjerą irgi pradėjo kaip kariškis ir galiausiai buvo išrinktas Lenkijos karaliumi. Įdomu tai, kad beveik bendraamžiai Pacas ir Sobieskis jaunystėje kovėsi dvikovoje. Tuomet, kaip teigiama, Pacas sužeidė būsimąjį valdovą.

Vėliau M. K. Pacas dalyvavo ne viename karo žygyje ir savo kailiu patyrė kariuomenės problemas, todėl ilgainiui parengė kariuomenės reformos planą, įvedė kariuomenės vidaus gyvenimo taisykles, nustatė karo teismų tvarką. Jis stengėsi užstoti kareivius ir ginti jų interesus. Viena neįgyvendintų jo idėjų – karo mokyklos steigimas Vilniuje. Tai būtų buvusi pirmoji tokios paskirties institucija Lietuvoje.

Įvertindami jo ištikimybę, drąsą ir sumanumą to meto rašytojai vadino M. K. Pacą „sarmatų Herakliu“. Jis iki gyvenimo pabaigos liko viengungis, nors politiniais sumetimais ir jo giminaičiai, ir net pats karalius kelis kartus piršo jam kilmingas damas. Daugiausia laiko M. K. Pacas praleisdavo kariuomenės stovyklose.

Religingas meno mecenatas

Kaip dera turtingam didikui, M. K. Pacas gyveno prašmatniai. Vilniaus centre, visai šalia Rotušės aikštės, jis turėjo rūmus. Juos dekoravo aukščiausiojo lygio menininkai, todėl rūmai amžininkus žavėjo išskirtine prabanga. Ne veltui lankydamasis Vilniuje juose buvo apsistojęs karalius Jonas Sobieskis (1686).

M. K. Paco gyvenimas turėjo ir kitą pusę: didysis etmonas buvo labai pamaldus ir dosniai rėmė katalikų Bažnyčią. Taigi, viena vertus, rūstus ir griežtas karo vadas, kita vertus – nuolanki Dievo avelė. Tai vienas iš baroko – didžiulių kontrastų epochos – ženklų.

“

Kariuomenės vadas priklausė kelioms Vilniaus religinėms brolijoms, o į karo žygius veždavosi didžiulį Nukryžiuotojo paveikslą, kuriame priešų kulkos paliko ne vieną skylę. Paveikslas ir šiandien kaba Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje.

Kariuomenės vadas priklausė kelioms Vilniaus religinėms brolijoms, o į karo žygius veždavosi didžiulį Nukryžiuotojo paveikslą, kuriame priešų kulkos paliko ne vieną skylę. Paveikslas ir šiandien kaba Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje.

M. K. Pacas finansavo religinių leidinių spausdinimą, Merkinės bažnyčios rekonstrukciją, rėmė Vilniaus jėzuitus ir bernardinus, įvairius kitus vienuolynus ir bažnyčias.

Simboliška, kad jis palaidotas itin kukliai – Šv. Petro ir Povilo bažnyčios prieangyje. Čia didiką mena akmeninė plokštė su užrašu „Hic jacet peccator“ (Čia guli nusidėjėlis).

Mindaugas Paknys