Naktipuodžio istorija
Spalvinguose memuaruose „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje“ Stanislovas Moravskis (1802–1853) pateikė Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui (1726–1794) priskirtiną nutikimą, XIX a. pradžios Vilniaus salonuose skambėjusį kaip vieną linksmiausių jo anekdotų. Pasak memuarų autoriaus, šį nuotykį dažnai porino Vilniaus vyskupas, ir tai „buvo atsvara jo varžovo kunigaikščio [Vilniaus vaivados Karolio Stanislovo] Radvilos Pone Mielasis pagyrūniškumui, kuris nuolatos apie save pasakojo tūkstančius panašių melagingų anekdotų“.
Sriuba naktipuodyje
I. Masalskio pasakojimas prasideda, kaip būdinga didikui, nuo medžioklės. Jos metu „vydamasis stirną (o gal ir kiškį) tankiame ir išvartų pilname miške pasiklydo ir, atsilikęs nuo savo palydos, neturėjo kitos išeities, kaip pasikliauti likimu ir eiti, kur kojos neša, eiti siauru nekeliančiu pasitikėjimo keliuku“.
“
„Vydamasis stirną (o gal ir kiškį) tankiame ir išvartų pilname miške pasiklydo ir, atsilikęs nuo savo palydos, neturėjo kitos išeities, kaip pasikliauti likimu ir eiti.“
Šiuo keliu patraukęs Vilniaus vyskupas pasiekė nepažįstamą „užusienį, kur nauji ir tvarkingi pastatai bylojo apie gerus šeimininkus. Ten gyveno turtingas valstietis, savo buveinę įsikūręs čia pat, pamiškėje. Vyskupas buvo pavargęs, vos bepavilko kojas; jam reikėjo pailsėti ir pasistiprinti. Šeimininkas jį priėmė svetingai, kaip ir kiekvieną keliauninką, net neįtardamas, kas pas jį vieši“. Vyskupas jam įbruko talerį ir paprašė, kad valstiečio žmona papjautų vištą ir išvirtų kruopienę. Džiaugdamiesi dosniu svečiu, šeimininkai puolė vykdyti jo prašymą, o vyskupas prigulė ant šieno pailsėti. O čia jį jau žadina ir skelbia, kad pietūs paruošti, veda į trobą, kurioje švaria staltiese padengtas stalas, padėtas šaukštas, peilis ir šakutė. Girdamas tvarką vyskupas sėdasi už stalo, „o valstietis, triumfuodamas (jo veido išraiška, regis taip ir sako: „Palauk, kūmai, dar ne tai pamatysi.“) deda prieš jį ant stalo kruopienę, bet, kaip manote, į ką įpiltą? Moliniame dubenyje? Ne! Alaviniame? Ne! Ogi, pasirodo, baltame porcelianiniame naktipuodyje!..
Išradingos naktipuodžio anekdoto versijos Europos aristokratų salonuose
Anekdoto pabaigoje auditorijai aiškinama, kad „garbusis valstietis, norėdamas namuose turėti nors vieną ne molinį daiktą, šį tą poniška, kad galėtų retkarčiais pasididžiuoti prieš savo svečius ne tik savo ištekliumi, bet ir indauja, nuvažiavęs į Vilnių, parduotuvės vitrinoje pamatė įvairių porceliano dirbinių ir nusprendė nusipirkti vazą sriubai. Rinkosi rinkosi, joks fasonas netiko jo skoniui, išskyrus naktipuodį. Tad ir nusipirko, manydamas, jog tai vaza sriubai“.
Vilniaus vyskupo I. Masalskio anekdotas išjuokia valstiečio tamsumą, neišsilavinimą, tačiau šis papasakojimas – ne vienintelis toks.
“
Turbūt nepavyks sužinoti šio pasakojimo kilmės ir autoriaus.
Varšuvos salonuose buvo pasakojama apie panašų nutikimą, tik jo herojus buvo ne Vilniaus vyskupas, o Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas, kuriam 1771 m. pavyko laimingai pasprukti nuo jį pagrobusių Baro konfederatų. Kaip ir I. Masalskis, jis atsidūrė miške, pasiklydo ir pavargo. Rado prieglobstį valstiečio pirkioje, kur išmiegojo, o ryte sulaukė pusryčių – taip pat naktipuodyje. Vėliau perdirbtą anekdotą Henrikas Sienkevičius (1846–1916) įtraukė į romaną „Ugnimi ir kalaviju“ (1883–1884). Pasakojama, kaip XVII a. viduryje užėmę lenkų karinę stovyklą kazokai nieko nenutuokdami iš etmono Potockio naktipuodžio gėrė vyną.
Turbūt nepavyks sužinoti šio pasakojimo kilmės ir autoriaus, bet manytina, kad jis paplito Apšvietos epochos aristokratų salonuose (tai liudija šio pasakojimo socialiniai akcentai). Svarbu tai, kad pajuokos susilaukė „turtingas valstietis“, o ne miestietis. XVIII a. antroje pusėje stiprėjo diskusijos dėl valstiečių padėties pagerinimo, baudžiavos panaikinimo ir švietimo sklaidos. Neatmestina versija, jog I. Masalskis, daug keliavęs po Europą, galėjo šį pasakojimą nugirsti kelionių metu ir pritaikyti jį Lietuvos sąlygoms.
K. S. Radvilos istorijos priminė Miunchauzeno pasakojimus
Apie didžiausią I. Masalskio konkurentą, kaip jį apibūdino S. Moravskis, K. S. Radvilą pasakojimai sklido patys, ilgainiui virtę anekdotais. Šio bajorijos masių numylėtinio būdas ir įpročiai buvo tolimi Apšvietos epochos idealui, todėl sulaukė išsilavinusių asmenybių kritikos. Saliamonas Maimonas (1753–1800) memuaruose, nevengdamas sarkazmo, aprašė ištaigingą Vilniaus vaivados kunigaikščio K. S. Radvilos, lydimo gausaus būrio dvariškių, bajorų, tarnų ir nuosavos kariuomenės, kelionę. Esą kunigaikštis neplanuotai atsidūrė memuarų autoriaus namuose.
Įdomybė
Kai vieną bajorą K. S. Radvila paprašė patvirtinti, jog kare su Turkija būtent jam, kunigaikščiui, pavyko išplėšti pergalę, sunaikinus šešias priešų patrankas, nors jo žirgas buvo pusiau perkirstas, svečias kunigaikščiui atkirto: „Ką Jūs, Pone, tada aš jau buvau žuvęs“.
Pasakotojas ironizuoja: „Vakare Jo Šviesybė Kunigaikštis (negalėčiau pasakyti – garbinga persona, nes vengriškas vynas išdildė jo sąmonę, kuri yra asmenybės pagrindas) atvyko į mano smuklę miestelio K, priklausiusio jo šviesybės rezidencijai, N priemiesčio pakrašty. Kunigaikštį įnešė į namus ir su drabužiais bei pentinuotais batais numetė ant purvinos, nepaklotos mano uošvės lovos <…> Kitą rytą kunigaikštį anksti pažadino. Jis apsidairė ir nežinojo, ar tikėti savo akim: nenurengtas jis guli varganoje smuklėje ant purvinos lovos, knibždančios blakių. <…> Kunigaikštis panoro mano valdomoje smuklėje iškelti didžiulę pietų puotą. Buvo pakviesti visi svetimšaliai ponai, visi, kas tuo metu viešėjo tame mieste. <…> Varganoje smuklėje, kurios sienos buvo tiesiog juodos nuo dūmų ir suodžių, o balkiai paramstyti nenusakomos formos ramsčiais iš medžių kamienų, langai sudurstyti iš siaurų, aplūžinėjusių sakingos pušies rėmų, apklijuotų popieriumi; tokiuose namuose ant purvinų suolų prie dar purvinesnio stalo, švytėdami prabanga, sėdėjo kunigaikščiai, užsisakinėjo įmantriausius patiekalus ir puikiausius vynus, liepdami juos atnešti auksiniuose induose bei taurėse“.
Sulaukęs ne vieno rašytojo ir istoriko plunksnos, didikas pasakodavo anekdotus, kurių esmę sudarydavo nerealūs ir absurdiški įvykiai. Amžininkai tvirtina, kad K. S. Radvila aiškindavo susirinkusiems, jog, norint iš Paryžiaus patekti į Lietuvą, reikia kirsti kitame pasaulio krašte esančias jūras ir vandenynus, dalindavosi pamokančia karo su Turkija, kuriame niekada nedalyvavo, patirtimi. (Didelę gyvenimo dalį K. S. Radvila praleido Europoje, jo istorijos primena barono Miunchauzeno pasakojimus.) Svečiai, norėdami įgyti kunigaikščio palankumą, anekdotų klausėsi, nors buvo ir tokių, kuriems jie buvo neįdomūs.
Liudas Glemža
Literatūra: S. Moravskis, Keleri mano jaunystės metai Vilniuje, iš lenkų k. vertė R. Griškaitė, eil. tekstus vertė R. Koženiauskienė, Vilnius, 1994, p. 378–379.
