Naujosios Jeruzalės šviesa Žemaitijoje

1633–1649 m. Žemaičių vyskupiją valdęs Jurgis Tiškevičius paprastai minimas tarp aktyviausių Katalikų bažnyčios reformą Lietuvoje vykdžiusių dvasininkų. Ganytojas garsėjo ne tik puikiomis administratoriaus savybėmis, bet ir sielovados darbais, o netoli Alsėdžių Gardų kalvose pastatytas Žemaičių Kalvarijos ansamblis buvo vienas įspūdingiausių ir sėkmingiausių jo projektų.

Piligrimystė „neišvykstant iš namų“

Vadinami Kryžiaus kelio kompleksai Europoje tuo metu nebuvo naujiena. Jie buvo steigiami siekiant sukurti Jėzaus laikų Jeruzalės miesto iliuziją ir padėti stotimis pažymėtu keliu su maldomis ir giesmėmis traukiančiam maldininkui įsijausti į Kristaus kančios dramą. 

“

„Pamatys Jeruzalę tas, kuris negali keliauti“, – kvietė užrašas ant Varalo Kalvarijos vartų Šiaurės Italijoje.

„Pamatys Jeruzalę tas, kuris negali keliauti“, – kvietė užrašas ant Varalo Kalvarijos vartų Šiaurės Italijoje. Įvairiuose kraštuose atsirado daugybė Kristaus kančiai pašvęstų, skirtingo dydžio ir įspūdingumo kompleksų. Juose paveikslai ir skulptūros puošė koplyčias, vartus, bokštus ar kryžius. Taip buvo įvaizdinama Kristaus kankinystės istorija nuo Paskutinės vakarienės iki Nukryžiavimo. Pradėtos steigti dar viduramžiais kalvarijos kai kuriuose kraštuose išnyko dėl piligrimystę išjuokusio Reformacijos judėjimo, tačiau XVI a. II p. katalikiškuose kraštuose vėl paplito ir atgimė kartu su atsinaujinančia Katalikų bažnyčia. Abiejų Tautų Respublikoje pirmąjį tokį kompleksą 1600 m. savo valdose netoli Krokuvos ėmė kurti Mikalojus Zebžydovskis. Kai J. Tiškevičius (tuomet dar jaunas dvasininkas) 1622–1626 m. gyveno Krokuvoje, Zebžydovo Kalvarijos kompleksas jau veikė, tačiau vis dar buvo plečiamas ir puošiamas naujomis mūro koplyčiomis.

Žemaitiški kalneliai virsta Jeruzalės kalvomis

Tapęs Žemaičių vyskupu J. Tiškevičius sumanė vyskupijoje kurti Kristaus kančiai pašvęstą kalvariją ir savo siekiui įgyvendinti pasirinko Gardų gyvenvietę, kurioje jau stovėjo medinė Šv. Jono Krikštytojo bažnytėlė. 

“

Vietovės gamtovaizdis atitiko tokiam kompleksui keliamus reikalavimus – priminė kalvotą Jeruzalės peizažą.

Vietovės gamtovaizdis atitiko tokiam kompleksui keliamus reikalavimus – priminė kalvotą Jeruzalės peizažą su teritoriją kertančia Kedrono (šiuo atveju – Pagardenio) upe.
Mikalojaus Bardausko knygoje teigiama, kad aptarti idėją 1638 m. vasarą vyskupas į Gardus iš Vilniaus pasikvietė Jėzaus draugijos narius ispaną Benediktą de Soksą ir žemaitį Mykolą Ginkevičių, prie šių prisijungė ir jėzuitas Jonas Jaknavičius, vyskupo nuodėmklausys. Susirinkime apsispęsta dėl Kryžiaus kelio ansamblio vietos ir pobūdžio. Jau kitą dieną vyskupas „įsakė kryžiais pažymėti Gardų kalnų kraštutines ribas: tai bus vieta, kur spindės ženklai žuvusio Išganytojo…“. Kryžiais pažymėtos ir būsimų stočių vietos. Rengiant kalvarijos planą, remtasi visoje Europoje populiariu olandų biblisto ir geografo Kristijono Adrichomijaus veikalu apie Jėzaus laikų Jeruzalę Ierusalem sicuti tempore Christi floruit (1584), kuriame buvo ne tik detalių miesto aprašymų, bet ir žemėlapis su pažymėtomis Kryžiaus kelio stotimis nuo Paskutinės vakarienės iki Golgotos.

Naujoji šventovė sutraukė maldininkų minias

J. Tiškevičiaus sumanymas sulaukė pritarimo. 1649 metais sukurtoje poemoje, kurioje anoniminio piligrimo lūpomis apdainuojama Žemaičių Kalvarija, rašoma: „Dar tik grubūs kryžiai buvo iškelti, / bažnyčių nei koplyčių jokių nestatyta; / tokios didelės minios žmonių iš visur susirinko, / lyg kviečiantį angelą girdėtų: / patys procesijų naujų reikalavo, / kryžiams ir bažnyčioms medžius ruošė…“. 

“

1639 metais Žemaičių Kalvarijoje jau vyko pamaldos, žmonių gausa nenusileidžiančios Zebžydovo Kalvarijoje atliekamoms apeigoms.

Tarp pirmųjų, aplankiusių naujai kuriamą kalvariją ir rėmusių jos statybą, buvo LDK rūmų maršalka, vėliau pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega, būsimasis Žemaičių seniūnas Alfonsas Lackis, Palangos seniūnas Stanislovas Vaina. Kryžiais nužymėtame kelyje eidamas su iškilminga procesija J. Tiškevičius pagal seną tradiciją išbarstė iš Jeruzalės atvežtą žemę. 1639 metais Žemaičių Kalvarijoje jau vyko pamaldos, žmonių gausa nenusileidžiančios Zebžydovo Kalvarijoje atliekamoms apeigoms. Tais metais popiežius Urbonas VIII suteikė visuotinius atlaidus šešioms Žemaičių Kalvarijos stočių koplyčioms: Paskutinės vakarienės, Alyvų sodo, Nuplakimo, Vainikavimo erškėčiais, Nukryžiavimo ir Palaidojimo. Kryžiaus kelio koplyčios buvo statomos iš medžio, puošiamos meniškais altoriais, paveikslais ir skulptūromis.

Piligrimai vilioti solidžiomis relikvijomis

Ansamblio priežiūrai ir piligrimų sielovados darbams į Žemaičių Kalvariją pakviesti išsilavinimu ir pamokslais garsėję dominikonai. 1642 metais jiems paskirta vieta naujam mediniam vienuolynui ir bažnyčiai ręsti, o senoji Gardų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia paversta viena Kryžiaus kelio stotimi. 

Neilgai trukus iškilo nauja Švč. Mergelės Marijos Užmigimo (Dormitionem Beatae Mariae Virginis) titulo bažnyčia, o jos altoriuje pakabintas dominikonų iš Romos atsigabentas ir malonėmis jau pradėjęs garsėti Dievo Motinos paveikslas.
J. Tiškevičius ir vėliau globojo įkurtą piligriminį centrą. Didesnei jo šlovei iš Liublino dominikonų vienuolyno parūpino dalį neįkainojamos, nuo XIV a. tame konvente ypač gerbtos Šv. Kryžiaus relikvijos, kuri į Liubliną buvo atgabenta iš Kijevo, o čia X a. gauta iš Konstantinopolio. Tarpininkaujant Liublino dominikonų fundatoriui, vyskupo pusbroliui Jonušui Tiškevičiui, buvo apeitas draudimas ją dalinti. Šventojo medžio gabalėlis patalpintas į sidabro relikvijorių ir 1648 m. atgabentas į Žemaičių Kalvariją. Relikvija tapo neatsiejama Kryžiaus kelio apeigų dalimi ir iškilmingų procesijų akcentu – lig šiol per atlaidus su procesija ją vyskupas neša Kryžiaus keliu.
Ne kartą savo kūrybos vaisių J. Tiškevičius vadino Naująja Jeruzale. 1646 metais pranešime į Romą, vardindamas garsiausias vyskupijos šventoves, jis rašė: „Bet Naujoji Jeruzalė, mano naujai įsteigta […] yra tiek garsesnė, kiek daugybė tūkstančių žmonių bet kurį mėnesį ir nustatytu laiku, ypač gavėnios metu ir Didžiąją savaitę, į mūsų Išganytojo kančioms skirtas pamaldas čia susirenka, kur savo nuodėmes išpažindami […] gauna daugybę dieviškų malonių…“. Jeruzalės šviesa pasiekė Lietuvą – tai buvo pirmas kalvarijų kompleksas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, antrasis Abiejų Tautų Respublikoje.

Dalia Vasiliūnienė