Pamirštas LDK kaimynas – Osmanų imperija

Valstybė „nuo jūros iki jūros“ ir Osmanų spaudimas

XV a. LDK teritorijų tarp Dniestro ir Dniepro „prie Juodosios jūros“ kaimyniniai politiniai dariniai buvo Moldova ir totorių chanatai. Šios LDK žemės išsiskyrė klimato specifika, jose plytėjo stepės, o sėslių gyventojų buvo mažai. Į jas dažnai verždavosi totoriai, jų antpuoliai sustiprėjo po 1475 m., kai Krymo chanatas pateko į Osmanų imperijos sultono Mehmedo II valdžią. 

“

1482 metais Krymo chanas nusiaubė Kijevą.

1482 metais Krymo chanas nusiaubė Kijevą ir jo apylinkes. Puldinėjimai nesiliovė ir vėliau. 1498 metais totoriai kartu su turkais nuniokojo Podolę ir Haličą. Turkai puolė ir LDK kaimyninę valstybę Moldovą, kuri nuo XV a. antros pusės buvo veikiama Osmanų politikos. 1420 metais Lenkijos karalius Jogaila laiške Šv. Romos imperatoriui rašė, jog turkai įžengė į Mažąją Valakiją ir pasiekė Balagroso pilį Moldovoje. 

“

Jogaila pavedė Vytautui pagelbėti Moldovos valdovui Aleksandrui kare prieš turkus.

Todėl Jogaila pavedė Vytautui pagelbėti Moldovos valdovui Aleksandrui Gerajam kare prieš turkus. Pastarasis ne kartą ieškojo sąjungininkų, kad atremtų turkų kariuomenę. Tačiau 1484 m. Osmanų sultonas Bajazidas II užėmė dalį Moldovos teritorijos su Kilijos uostu prie Dunojaus deltos ir Belgorodo (Akermano) uostą prie Dniestro, o 1486 m. Moldovos vaivada Steponas III buvo priverstas tapti Osmanų vasalu. Turkams užėmus Moldovos pajūrį, dalis jos buvusios sienos su LDK palei Dniestrą tapo „naująja“ LDK ir turkų užimtos provincijos siena.

Derybos su sultonu

1538 m. rugsėjo 21 d. turkų sultono Suleimano I kariuomenė prie užimtų Akermano ir Kilijos miestų prijungė dalį Moldovos teritorijos tarp Pruto ir Dniestro upių su Benderais ir įsitvirtino teritorijoje „prie Juodosios jūros“, tarp Dniestro ir Dniepro, kuri, kaip manė LDK valdantysis elitas, priklausė jų šaliai. 

“

Lenkija ir LDK rūpinosi pradėti derybas su Osmanų sultonu dėl sienų delimitavimo ir taikos.

Prie Dniepro žiočių, Očakove, turkai įkūrė įgulą. Osmanų rankose atsidūrė dalis Besarabijos – vadinamas Budžiakas, kuriame buvo sukurta turkų Akermano provincija su keturiais pagrindiniais miestais: Akermanu, Kilija, Očakovu ir Benderais. Baiminantis tolesnės turkų ekspansijos, siekiant taikos ir saugumo, Lenkija ir LDK rūpinosi pradėti derybas su Osmanų sultonu dėl sienų delimitavimo ir taikos. LDK kėlė klausimą, kad jai būtų grąžinta teritorija „prie Juodosios jūros“ tarp Dniestro ir Dniepro bei Očakovas. 1540 metais pirmą kartą šalių sienų klausimas iškeltas Stambule. Tais metais Lenkijos karalius paskyrė pareigūnus, kurie susitikę su turkais apklausė „paribio gyventojus“ ir žymėjo sienas tam tikruose ruožuose.

Teisingų sienų paieškos: liudija „seni dori“ žmonės ir mečečių griuvėsiai

1541 m. valdovas Žygimantas Senasis iš Vilniaus rašė sultonui, prašydamas atsiųsti savo derybininkus, kad šie susitiktų su jo pareigūnu ir apžiūrėtų, nustatytų Lenkijos bei LDK sienas su Osmanų provincijomis. 1542 metais Osmanų sultonas Suleimanas I rašte karaliui Žygimantui Senajam dėstė apie kilusius ginčus dėl sienų Akermano provincijos pasienyje ir teigė, kad Krymo chano Očakovo apylinkei turi priklausyti daugiau žemių. Prašyta atsiųsti pareigūnus, kurie peržiūrėtų ir pataisytų sienas. Tais pačiais metais į LDK ir Lenkijos valdovą kreipėsi sultonas Suleimanas I, siūlydamas apžiūrėti šalių sienas. Karalius paskyrė dvarionį (iš Lenkijos) Bernatą Matejevskį, o iš LDK – Kristupą Kmitičių, Ovručo seniūną, kurie turėjo apklausti „senus ir dorus žmones“ apylinkėse, per kurias driekėsi siena, kad šie ją parodytų. Pareigūnai privalėjo reikalauti „ankstesnės“ šalių sienos, kokia buvo „seniau“, iki Osmanų užkariavimo. Vėlesniuose susirašinėjimuose sultonas teigė, jog paskirs žmones vykti į susitikimą su karaliaus pasiuntiniais, kurie kartu apžiūrės sienas, pataisys jų ženklus, kad turkų žmonės ganytų bandas ne LDK žemėse, o tik turkų valdose. Sutarta, jog 1542 m. rugsėjo 15 d. LDK ir Lenkijos pareigūnai susitiks su Osmanų derybininkais ir „draugišku papročiu“ patikrins bei nustatys sienas. Bet valstybių sienų derinimas buvo ne itin sklandus, derybos nedavė rezultatų, šalys dažnai siekė nustatyti sau kuo naudingesnes sienas.

Neramumai pasienyje

Valstybių sienos derintos ir vėliau, jos dažnai būdavo pažeidžiamos. Štai 1543 ir 1544 m. totoriai ne kartą ruošėsi žygiuoti gilyn į LDK. Viename 1543 m. sultono Suleimano I laiške karaliui Žygimantui Senajam minimi pasienio gyventojų konfliktai – antpuoliai prie Očakovo, kuriuos turėjo spręsti pareigūnai. 

“

Nuo Juodosios jūros pakrantės uostų ėjo svarbūs prekybos keliai.

Nuo Juodosios jūros pakrantės uostų ėjo svarbūs prekybos keliai, kuriais pirkliai gabendavo daug brangių prekių, prieskonių ir panašiai, o vietos gyventojai (kazokai) neretai juos apiplėšdavo. Štai 1545 m. kazokai, subūrę 800 vyrų, užpuolė ir apiplėšė Osmanų sultono ir Perekopo chano pirklių karavanus. Veikiausiai dėl šios priežasties 1545 m. ir įvyko totorių chano Sagan Girejaus žmonių ir LDK kazokų susirėmimai pasienyje ties Dniepru ir Tavane. Buvo žuvusių. 1546 metų Baro seniūno Bernardo Pretvičiaus pranešime teigiama, kad totoriai niokoja LDK ir Voluinės žemes. Turkai, norėdami stabilizuoti sieną, 1547 m. rugpjūtį netoli Benderų įkurdino 5 000 moldavų kolonistų ir sukūrė pasienį. Lenkijos ir LDK derybos dėl sienų su Osmanų imperija buvo ilgalaikės, jos vyko ir 1548–1553 metais. Derybos dažniausiai baigdavosi be rezultatų. Sienų nestabilumą lėmė tai, jog mažai buvo kolonizuotų „pasienių“, ribojusių kaimyninių šalių gyventojų veržimąsi.

Tomas Čelkis

Literatūra: T. Čelkis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos „prie Juodosios jūros“ XV–XV a. // Istorija, t. 83 (3), 2011, p. 3–13.