Parapinės mokyklos: prioritetas – tikyba

Mokslas – ne prievolė, o privilegija

Viduramžiais vaikai tikriausiai buvo laimingesni, nes niekas nekartojo, kad jų pareiga mokytis. Karčias mokslo šaknis krimto tik nedidelė dalis mažųjų. Tai buvo privilegija, o ne prievolė. Nuo mokyklos lankymo naštos buvo atleistos mergaitės. Dukrų lavinimui didesnį dėmesį skyrė tik aukščiausi visuomenės sluoksniai – valdovai ir didikai. Ne visi tėvai, auginantys sūnus, rūpinosi juos leisti į mokyklą – išlaikyti namų ūkyje nedirbantį jaunuolį ir mokėti už mokslą galėjo retas. Tokią prabangą sau leido bajorai, miestiečiai ir turtingesni valstiečiai. Tuo tarpu didikai vaikų auklėjimą patikėdavo atidžiai parinktiems privatiems mokytojams.Viduramžiais tėvai, apsisprendę leisti sūnų į mokslus, neturėjo šių dienų dilemos, kokiai mokyklai patikėti vaiko lavinimą. Mokymosi monopolis priklausė Katalikų Bažnyčiai.

Mokyklų tinklo formavimas: norai ir realybė

Ne taip paprasta suskaičiuoti parapines mokyklas. Aptariamu laikotarpiu parapinių bažnyčių skaičius sparčiai augo. Pirmas septynias parapijas Vilniaus vyskupijoje įsteigė Jogaila 1387 metais. XV amžiaus pabaigoje šioje vyskupijoje veikė 130 parapinių bažnyčių. XVI amžiaus viduryje Vilniaus vyskupijoje buvo 259, o Žemaičių – 43 parapijos. Siekta, kad mokyklos veiktų kiekvienoje  parapijoje. Taip buvo numatęs ir Jogaila, funduodamas pirmas bažnyčias. Toks tikslas iškeltas ir 1528 m. Vilniaus vyskupijos sinodo nutarimuose. Juose klebonams liepta prie kiekvienos bažnyčios pastatyti mokyklą ir namus, kur galėtų gyventi mokiniai, bei išlaikyti mokytoją. Tačiau užmojai nebuvo įgyvendinti. „Švietimo programą“ formavo vyskupas, o valdovas ir bajorai bažnyčių fundacijose paskirdavo dalį pajamų mokytojui išlaikyti (tai nebuvo visuotinė praktika). 

“

Maždaug prie trečdalio parapinių bažnyčių veikė mokyklos.

Tačiau už mokyklos įkūrimą ir mokytojo samdymą atsakė klebonai. Nebuvo jokių kontrolės institucijų, prižiūrėjusių jų veiklą švietimo baruose. Istorikai, suskaičiavę visas žinutes šaltiniuose, daro prielaidą, kad mokyklos veikė maždaug prie trečdalio parapinių bažnyčių. Tuo metu Lenkijoje, priėmusioje krikštą maždaug trim šimtais metų anksčiau, mokyklos veikė beveik prie kiekvienos bažnyčios. Dėl spragų mokyklų tinkle tėvai vaikus išruošdavo ir į tolesnes vietoves. Pavyzdžiui, Kaune mokėsi vaikai iš Žiežmarių (40 km nuo Kauno) ir Vilkijos (30 km nuo Kauno).

Parapinėse mokyklose – dievotumo pamokos

Aptariant mokyklų tinklą dažnai prisimenamos eilutės iš Martyno Mažvydo katekizmo: „Be geresni su šventa burtininke gaidį valgyti,/ Neig bažnyčioj šaukimo žekų klausyti“. LDK mokiniai vadinti šiandien jau nenorminiu tapusiu žodžiu žekai. 

“

Fundatoriai išlaikydavo mokyklas Dievo garbei.

Šaukimui autorius prilygino jų giedojimą pamaldų metu. Šis epizodas ne tik sufleruoja, kad XVI a. viduryje mokinių giedojimas bažnyčiose buvo įprastas dalykas, bet ir primena apie jų lavinimo turinį. Mokiniai padėdavo laikyti pamaldas, atlikdavo liturgines apeigas ir dalyvaudavo procesijose. Net fundatoriai, užrašydami išlaikymą mokyklai, pažymėdavo, kad tai daro didesnei Dievo garbei, net neužsimindami apie vaikų lavinimo poreikį.
Viduramžiais būta teorinės mokymo programos, kuri apėmė septynis laisvuosius menus. Ji skirstyta į triviumą ir kvadriumą, ką lietuviškai pavadintume 3 ir 4 dalykų programa. Pirmoji apėmė lotynų kalbos gramatiką, retoriką ir dialektiką, o aukštesnė kvadriumo – aritmetiką, geometriją, astronomiją ir muziką. 

“

Šalia svarbiausios tikybos pamokos rikiavosi bažnytinio giedojimo ir rašto pamokos.

Šie dalykai buvo svarbūs ketinant studijuoti universitete, o parapinėse mokyklose šios sistemos nepaisyta. 1527–1528 metų Vilniaus vyskupijos sinodo nutarimuose nurodoma, kad vaikai turi būti mokomi rašto, garbingų papročių ir svarbiausių tikėjimo tiesų, jiems turi būti aiškinama Evangelija ir apaštalo Pauliaus laiškai tiek lietuvių, tiek ir lenkų kalba. Jei mokymo turinį aptartume šių dienų terminais, šalia svarbiausios tikybos pamokos rikiavosi bažnytinio giedojimo ir rašto pamokos. Tai, kad religinis ugdymas buvo svarbiausias mokymo programoje, rodo ir 1579 m. Žemaičių vyskupiją vizitavusio Tarkvinijaus Pekulo domėjimasis, ar klebonas rūpinasi tikėjimo mokymu. Kitų dalykų padėtis tikrintojo taip nedomino. Parapijiečiai taip pat skųsdavosi būtent nepakankamu dėmesiu vaikų religiniam auklėjimui.

Švietimas pagal poreikius

Rašto pamoka dažniausiai sutapo su užsienio kalba, nes tuo metu lietuviškai nerašyta. Svarbiausia rašto kalba buvo lotynų, tačiau šalyje, kur naudotos bent trys rašto kalbos (lotynų, rusėnų, o nuo XVI a. ir lenkų kalba), kalbos rašto pasirinkimą lėmė vietos poreikiai ir mokytojo išmanymas. 1579 metais Žemaičių vyskupijos vizitatoriui Ariogalos mokytojas sakėsi mokinąs rusėniškai ir lenkiškai, nes pats nemokėjo lotynų kalbos; Krakių mokytojas vaikus mokino lotynų gramatikos, doro gyvenimo ir mažojo katekizmo, o Betygalos – skaityti, gramatikos ir tikybos. 

“

Vilniaus katedros mokykla iki XVI a. vidurio buvo geriausia visoje kunigaikštystėje.

Kaune, kur gyveno didelė vokiečių bendruomenė, veikė vokiška mokykla. Šaltiniuose minima ir lenkiškoji Kauno mokykla.
Katedrų mokyklose mokymo lygis buvo aukštesnis. Jas sąlygiškai galima prilyginti šių laikų vidurinėms mokykloms ar gimnazijoms. Tačiau pagrindiniai mokymo programos akcentai nesiskyrė. Aukščiausio lygio mokykla visoje kunigaikštystėje iki XVI a. vidurio buvo Vilniaus katedros. Kaip kokybės rodiklį galima panaudoti šiandien aktualų kriterijų – absolventų, įstojusių į aukštąsias mokyklas, skaičių. Tarp lietuvių, įsirašiusių į Krokuvos universitetą, ženkliai pirmavo vilniečiai (101 studentas iš 366, įsirašiusių 1401–1550 m.).

Reda Bružaitė