Pirmosios apkaltos. Kodėl iš pareigų šalinti teismo raštininkai ir advokatai?

1731 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos vyriausiasis tribunolas nusprendė iš Vilniaus žemės teismo (sykiu ir iš Vyriausiojo tribunolo) raštininko pareigų pašalinti Mykolą Aloyzą Savickį. Viešasis kaltintojas teigė, kad M. A. Savickis praleisdavo teismo posėdžius, kišdavosi į sprendimų priėmimą, trukdydavo skaičiuoti teisėjų balsus, proteguodavo atskirų bylininkų interesus. Pagrindiniame valstybės teisės kodekse – III Lietuvos Statute – stigo apkaltos procedūros apibūdinimo, todėl remtasi 1550 ir 1581 m. Seime priimtais įstatymais.

Nusikaltėlis ar auka?

Apkaltinamasis nuosprendis buvo trumpas, tačiau apie apkaltos užkulisius liudija kiti šaltiniai. Išliko greičiausiai M. A. Savickio parašytas eilėraštis, kuriame apkalta pavaizduota it Kristaus nukryžiavimas. Eilėraštyje minima, jog pagrindiniai apkaltos sumanytojai Kazimieras Bialozoras ir Jeronimas Vizgirdas prikalbino Upytės pavieto atstovą teisme Joną Teofilį Zasą „tapti judošiumi“ (šis iš tikrųjų apkaltino raštininką bandymu jį papirkti, įteikiant 40 raudonųjų auksinų).

“

Išliko greičiausiai M. A. Savickio parašytas eilėraštis, kuriame apkalta pavaizduota it Kristaus nukryžiavimas.

Eilėraštyje apkaltos veikėjai apibūdinti kaip personažai: M. A. Savickio advokatas Jurgis Micevičius tapo Jėzaus išsižadėjusiu Petru, Vyriausiojo tribunolo maršalka Antanas Eperiješas – rankas nusiplovusiu Poncijumi Pilotu, „iš tolėliau“ įvykius stebintis Oginskis – Erodu, rugpjūčio 18 d. Vyriausiajame tribunole teistas, bet nenubaustas nusikaltėlis Vladislovas Kirkilas (kaltintas tuo, jog girtuokliavimu, mušimu, psichologine prievarta prisidėjo prie savo tėvų ir brolio mirties) – Barnabu, rugpjūčio 25 d. kaltinimą dėl ankstesnių raštininko M. A. Savickio padarytų nusižengimų (bandė papirkti teisėjus, 1730 m. rugsėjo 5 d. Dvasinio tribunolo sprendimo neįrašė į knygas ir to neleido padaryti kanceliarijos darbuotojams, išplūdo maršalką, liepė iš salės išeiti vazniams, nutraukė teismo darbą) palaikęs Kazimieras Krulikovskis – Nukryžiuotojo šoną pradūrusiu Lionginu… Pagrindas apkaltai buvo, tačiau faktiškai raštininkas tapo LDK didikų tarpusavio kovos auka. 1731 metais Vyriausiajame tribunole ryškią persvarą įgijo Oginskių ir Sapiegų šalininkai, kurie su M. A. Savickiu, kaip su Radvilų ir Višnioveckių „žmogumi“, susidorojo. Tiesa, vėliau stengtasi nepalankų teismo sprendimą panaikinti, tačiau… 1732 metų sausį buvęs raštininkas mirė.

Kerštas už nepalankų teismo sprendimą

Panaši istorija nutiko ir kitam Vilniaus žemės teismo raštininkui Andriui Abramavičiui. 1756 metais Vyriausiajame tribunole dauguma teisėjų buvo Čartoriskių grupuotės šalininkai. Prieš metus vykę teismo posėdžiai LDK kancleriui Mykolui Čartoriskiui buvo nemalonūs – jis užginčijo priešininko Martyno Matusevičiaus bajorišką kilmę, tačiau Vyriausiasis tribunolas priėmė būtent šiam palankų sprendimą. Tokią baigtį lėmė ir aktyvus Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Radvilos klientas A. Abramavičius. Todėl kerštaudamas LDK kancleris M. Čartoriskis nutarė A. Abramavičių „pamokyti“: apkaltino jį korupcija. Nors ieškovų byloje buvo ne vienas, tačiau svarbiausiu tapo advokatas Benediktas Oganovskis. Šis teigė, jog 1751 m. A. Abramavičiui jis, kaip bylininko įgaliotinis, perdavė pinigus, vengrišką vyną, roges, dvivamzdį šautuvą, pistoletus. Dovanų raštininkas esą reikalaudavęs už įvairias paslaugas, net už leidimą įrašyti ieškinį į specialią teismo registrų knygą. Padėtimi piktnaudžiavo ir jo pasamdyti kanceliarijos darbuotojai – regentai Ignotas ir Kazimieras Bogušiai. Siekdami didesnių pajamų, darbuotojai dokumentų kopijas rengė nusižengdami reikalavimams (vietoj įstatyme numatytų 30 eilučių puslapyje parašydavo tik 20; rašydami dideles raides, jų vienoje eilutėje sutalpindavo ne daugiau dešimties). Tribunolas visus tris pašalino iš pareigų, nurodė jiems grąžinti trigubą paimtų daiktų ir pinigų vertę. A. Abramavičiaus užtarėjai pasiekė kompromisinį susitarimą su Čartoriskiais, kitais metais raštininkas dviem savaitėms grįžo į senas pareigas, o vėliau tapo centriniu dignitoriumi – Bresto kaštelionu.

Netikėliai advokatai

XVIII a. I p. iš pareigų šalinti ir Tribunolo advokatai. Bene pirmas toks atvejis užfiksuotas 1732 m., kai teisė verstis advokato praktika buvo atimta iš Mstislavlio raikytojo Jono Kazimiero Vainos. III Lietuvos Statutas tokią bausmę numatė už teismo nurodymo atstovauti nepasiturinčius ir našlaičius nevykdymą, o vėlesni įstatymai – už perėjimą į priešingą proceso pusę po to, kai buvo susipažinta su atstovaujamojo dokumentais, už šalių engimą ir nuostolių pridarymą (vilkinant procesą ir didinant teismo išlaidas). Vyriausiojo tribunolo teisėjų akivaizdoje 1732 m. rugpjūčio 27 d. J. K. Vaina pagrasino nužudyti advokatą Aleksandrą Veževičių.

“

Ieškovas ir kiti advokatai apkaltino J. K. Vainą tuo, jog šis, ,,nusižengdamas seniems papročiams“, negynė žmonių interesų, plūdo bylininkus, o teismo darbą trikdė ginčais.

Ieškovas ir kiti advokatai  apkaltino J. K. Vainą tuo, jog šis, ,,nusižengdamas seniems papročiams“, negynė žmonių interesų, plūdo bylininkus, o teismo darbą trikdė ginčais. Nors pastarasis buvo pašalintas iš advokatų, istorija tęsėsi. 1735 metų birželį Tribunolo advokatai pareiškė protestą prieš J. K. Vainos stojimą bylose. Kai teismui buvo pateiktas 1732 m. sprendimo išrašas (teismo sudėtis kiekvienais metais keitėsi, todėl teisėjai negalėjo žinoti apie nušalinamąjį nuosprendį), jį nuteisė kalėti šešias savaites aukštutiniame bokšte ir paskyrė jam 40 kapų baudą. Apklausus buvusį Tribunolo raštininką Joną Mnichovskį, paaiškėjo, jog A. Veževičius leido J. K. Vainai grįžti į advokato pareigas, o niekas kitas nušalinamojo nuosprendžio įgyvendinti nereikalavo. Taigi teismas buvo priverstas leisti jam verstis advokato praktika. Tų pačių metų rugsėjį viešasis kaltintojas Aleksandras Jasinskis suformulavo naują kaltinimą, kuriame teigė, jog J. K. Vaina ,,neparodė jokio pasitaisymo“, į advokato pareigas sugrįžo ginti tik savo interesų, beveik kasdien teismą vargino ginčais, nepagarbiai elgėsi ne tik proceso šalių, bet ir teisėjų bei advokatų atžvilgiu. Todėl jam pakartotinai buvo atimta teisė dirbti Vyriausiajame tribunole.

Adam Stankevič