Paskutiniai Aleksandro Jogailaičio apsilankymai Vilniuje

1505 m. ėmė itin sparčiai prastėti Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio savijauta. Be kita ko, tais metais, pasak Bychovco kronikos, „karalių ištiko paralyžiaus priepuolis“. Spėjama, jog Aleksandras kentėjo nuo smegenų kraujagyslių spazmo. Mažiausiai porą dienų valdovas negalėjo pajudėti ir buvo praradęs sąmonę. Beprasidedant rudeniui sveikata kiek pasitaisė, o rugsėjo 6 d. Lenkijos primas Jonas Laskis laiške teigė karalių pasveikus. Nepaisant to, jau spalio mėnesį sveikata vėl ėmė blogėti.

Aleksandras. Motiejus Miechovita, Chronica Polonorum, Krokuva, 1521. Lietuvos mokslų akademijos biblioteka.

Į Vilnių valdovas atvyko sergantis

Siekiant sugrąžinti Aleksandrui sveikatą imtasi įvairių priemonių. Į Valdovų rūmus specialiai iš Krokuvos atsikviestas toks Balinskis. Jis pristatinėjo esąs graikas ir Lenkijoje pagarsėjo milžiniškais įkainiais už medicinines konsultacijas. Balinskis pareikalavo žirgų, vežimų, 300 dukatų atlygio ir po kurio laiko atvyko į Vilnių.

Gydymas nepadėjo, tad „parvažiavo karalius ir didysis kunigaikštis Aleksandras iš Lenkijos į Vilnių sunkiai sirgdamas, paralyžiuotas“. Lietuvos sostinę monarchas pasiekė balandžio 7 d., čia išbuvo iki liepos 23 d., su vienos dienos pertrauka. 

Siekiant sugrąžinti Aleksandrui sveikatą imtasi įvairių priemonių. Į Valdovų rūmus specialiai iš Krokuvos atsikviestas toks Balinskis. Jis pristatinėjo esąs graikas ir Lenkijoje pagarsėjo milžiniškais įkainiais už medicinines konsultacijas. Balinskis pareikalavo žirgų, vežimų, 300 dukatų atlygio ir po kurio laiko atvyko į Vilnių. 

Valdovo aplinkos nuomonė apie šį tipą buvo, švelniai tariant, skeptiška: Varmijos vyskupas Lukas Watzenrodas jį tiesiai šviesiai vadino idiotu, o valdovą į Lietuvą atlydėjęs Jonas Laskis gydytoją apibūdino graikišku žodžiu zofus (ζόφος, zophos), reiškiančiu tirštą ir baugią tamsą. Motiejus Miechovita – medikas ir Krokuvos universiteto profesorius – savo 1519 m. išleistoje „Lenkų kronikoje“ Balinskį vadino šarlatanu.

Pirtis, degintos žolelės ir vynas

Balinskis pažadėjo valdovą per keletą savaičių pastatyti ant kojų, tačiau Aleksandro būklė tik prastėjo. Apie Balinskio taikytus metodus šiek tiek žinoma iš tuomet Vilniuje irgi buvusio minėto Motiejaus Miechovitos paliktų aprašymų. 

Įdomybė

Balinskio nurodymu Žemutinės pilies didžiojoje salėje buvo įrengta pirtis, kurioje Aleksandras turėjo kaitintis ir kvėpuoti įvairių deginamų žolelių garais. Be to, Aleksandras buvo girdomas vynu – ir paprastu, ir malvazijos. Po kurio laiko dėl šių procedūrų Jogailaitis itin nusilpo: jis beveik nebepajėgė užmigti, kentėjo nuo traukulių ir viduriavimo, galėjo tik gulėti lovoje.

Bent kiek stabilizuoti padėtį, sumažinti skausmus ir nemigą pavyko tik atsisakius Balinskio gydymo metodų, kai monarcho sveikata vėl ėmė rūpintis jo ankstesnis gydytojas Motiejus. 

Jau vėliau, tiesa, dėl pasikeitusių politinių aplinkybių, buvo bandoma aiškinti esą Balinskis siekęs nunuodyti Lietuvos ir Lenkijos valdovą, o šią piktadarybę inicijavęs Aleksandro favoritas Mykolas Glinskis, vėliau Lietuvoje sukėlęs maištą.

Paskutinė kelionė iš Vilniaus ir atgal

Kiek atsigavęs Aleksandras liepos 23 d. su gausia palyda susiruošė iš Vilniaus į Lydą – ten vykusiame seime, regis, planavo brolio Žygimanto naudai atsisakyti sosto. Tiesa, didžiojo kunigaikščio sveikata vėl gerokai pašlijo, dėl to Lydoje buvo surašytas testamentas ir sudarytas iždo registras. 

Seimą pasiekė žinią apie tik ką į kraštą įsiveržusius totorius, tad, kol kariuomenė išžygiavo vytis priešų, valdovas neštuvuose buvo išgabentas atgal į Vilnių. Jį lydėjo Lenkijos primas Jonas Laskis, Vilniaus vyskupas Albertas Taboras ir Trakų vaivada Jonas Zaberezinskis.

Be to, seimą pasiekė žinią apie tik ką į kraštą įsiveržusius totorius, tad, kol kariuomenė išžygiavo vytis priešų, valdovas neštuvuose buvo išgabentas atgal į Vilnių. Jį lydėjo Lenkijos primas Jonas Laskis, Vilniaus vyskupas Albertas Taboras ir Trakų vaivada Jonas Zaberezinskis.

Pasiekęs miestą ir apsuptas artimųjų (tikriausiai ir žmonas Elenos) Aleksandras jau merdėjo. Galima tik spėlioti, kaip jis reagavo į jį dar turėjusią pasiekti žinią (Bychovco kronikos žodžiais, „neapsakomą džiaugsmą ir linksmybę“) apie lietuvių pergalę prieš totorius ties Klecku (rugpjūčio 6 d.). 

Pas valdovą į Vilnių turėjo sugužėti svarbiausi valstybės pareigūnai – mūšio dalyviai ir testamento liudytojai (Mykolas Glinskis, Trakų vaivada Mikalojus Radvila, maršalas Jonas Radvila ir kiti), o taip pat gausybė ginkluotų kilmingųjų. Jų nuotaika po pergalės buvo pakili, tačiau dėl valdovo sveikatos – nerimastinga.

Aleksandras Jogailaitis ir Jonas Laskis. Jonas Laskis, Commune incliti Poloniae Regni privilegium, Krokuva, 1506. Vyriausiasis senųjų aktų archyvas Varšuvoje, Lenkija.

Valdovo mirtis ir laidotuvės

Gedulingos apeigos (egzekvijos) prie mirusio valdovo (Aleksandro ?) karsto. Apie 1506. Jono Alberto Gradualas. Krokuva, 1499-1506. Vavelio metropolinės kapitulos archyvas.

Rugpjūčio 19 d. Aleksandras Jogailaitis mirė. Iškilo jo palaidojimo vietos klausimas. Paskutinė monarcho valia buvo aiški: Aleksandras nurodė, kad nori būti palaidotas Krokuvos Vavelio katedroje, greta senelio Jogailos, tėvo Kazimiero ir brolio Jono Alberto. Tačiau Lietuvos kilmingieji manė kitaip. 

Aleksandras Jogailaitis palaidotas Vilniuje, Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo Katedroje, „greta šventuolio Kazimiero, jo brolio“, kaip vėliau rašė Stanislovas Gurskis. Aleksandras papildė katedroje besiformuojantį nekropolį: ten jau buvo palaidoti Vytautas, Žygimantas Kęstutaitis, Švitrigaila ir Mykolas Žygimantaitis.

Jau LDK pasiekęs Aleksandro įpėdinis Žygimantas Senasis rugsėjo 17 d. rašė Varmijos vyskupui: „Dėl nuolatinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ponų ir gyventojų prašymų šviesiausiojo velionio pono karaliaus Aleksandro, brolio, kūną nusprendėme palaidoti čia [Vilniuje].“

Lenkijos primas Jonas Laskis nebuvo pasiryžęs konfrontuoti su ginkluotais ir patriotinių jausmų apimtais lietuviais. Lenkijos senatoriams irgi teko susitaikyti su situacija. Jie tegalėjo gana ironiškai viltis, jog Lietuvoje likęs valdovo kūnas taps „amžina mūsų unijos su ponais lietuviais garantija“.

Aleksandras Jogailaitis palaidotas Vilniuje, Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo Katedroje, „greta šventuolio Kazimiero, jo brolio“, kaip vėliau rašė Stanislovas Gurskis. Aleksandras papildė katedroje besiformuojantį nekropolį: ten jau buvo palaidoti Vytautas, Žygimantas Kęstutaitis, Švitrigaila ir Mykolas Žygimantaitis.

Vilniečiams bene aktualiausia tai, kad būtent valdant Aleksandrui Vilnius tapo tikrąja Lietuvos sostine, o gyventojai pagaliau galėjo džiaugtis, kad valdovas reziduoja jų mieste.

Aleksandro įkapių karūnos ir kalavijo kopijos ant valdovo sarkofago Lietuvos didžiųjų kunigaikščių mauzoliejuje po Šv. Kazimiero koplyčia Vilniaus katedroje.

Aleksandro didysis antspaudas. Iš Aleksandro privilegijos Vitebsko bažnyčiai, Vilnius, 1503 m. rugpjūčio 17 d. Lietuvos mokslų akademijos biblioteka

Karolis Čižauskas