Paskutinis valdovas Vilniuje: Aleksandras Jogailaitis
1492-ieji Europos istorijoje laikomi lūžio metais. Kristupo Kolumbo kelionė ir Amerikos atradimas atvėrė europiečiams naujus erdvės horizontus, o Europos istoriją nuo šiol reikia pasakoti kaip pasaulio istorijos dalį. 1492 metais Ispanijoje baigėsi Rekonkista, musulmonai galutinai išstumti iš Pirėnų pusiasalio. Padėtas taškas viduramžių Europos raidą reikšmingai paveikusiam istorijos epizodui. Krikščioniškoji Europa įgijo geografinius kontūrus, kurie daugiau nesikeitė iki naujausių laikų. Europos rytinėje periferijoje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, 1492 m. vyko svarbūs įvykiai. Po ilgo 52 metų valdymo birželį Gardine mirė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis. Ilgas ir sėkmingas tėvo viešpatavimas lėmė Jogailaičių dinastijos įsigalėjimą Lenkijoje ir LDK, o tai užtikrino sklandų abiejų sostų perdavimą valdovo sūnums. Lenkijos karaliumi tapo Albertas, o Lietuvos valdovu – kiek jaunesnis Aleksandras. Beje, valdovo elekcijos proga Vilniuje pirmąkart susirinko LDK bajorų seimas, kuris sušauktas pagal naują žemių atstovavimo principą. Tai buvo parlamentinės tradicijos Lietuvoje užuomazgos.
Lemtingas vardas
Aleksandras gimė 1461 m. Kazimiero Jogailaičio ir Elzbietos iš imperatoriškos Habsburgų giminės šeimoje. Jis buvo ketvirtas sūnus šioje daugiavaikėje santuokoje. Vardas veikiausiai buvo parinktas Jogailaičių šeimoje gerbtam Vytautui Aleksandrui atminti.
Įdomybė
Kazimieto Jogailaičio sūnūs Aleksandras (Lietuvos didysis kunigaikštis) ir Albertas (Lenkijos karalius) buvo pirmieji Jogailaičiai, kurie mokėjo skaityti ir rašyti. Tiesa, kartu jie buvo ir pirmieji Jogailaičiai, nemokėję lietuviškai.
Šis simbolinis vardo paveldėjimas vėliau įtakos Aleksandro, kaip Lietuvos valdovo, savimonę. Tėvai pasirūpino vaikams suteikti gerą išsilavinimą, juos mokė Krokuvos dvaro intelektualai – istorikas Jonas Dlugošas ir italų humanistas Pilypas Kalimachas. Lietuvos didysis kunigaikštis veikiausiai nepasižymėjo giliomis knyginės lotynų kalbos žiniomis, tačiau valdovo giminės atstovą toks ugdymas išmokė apie save telkti išsilavinusius asmenis ir vertinti jų patarimus. O patarimų jam reikėjo, nes nuo valdymo pradžios susidūrė su rimtais iššūkiais. 1492 metai žymėjo naujo LDK istorijos laikotarpio pradžią. Po Kazimiero mirties į LDK teritoriją įsiveržus Maskvos kariuomenei, prasidėjo ilgalaikis karas su Maskvos valstybe, kuris ne tik smarkiai sekino valstybės resursus, bet ir per kelis dešimtmečius geru ketvirtadaliu nupjovė LDK teritoriją. Šis karas lėmė ne vieną svarbų Lietuvos istorijos įvykį, visų pirma – Liublino uniją. Karo nenutraukė net politiniais sumetimais sudaryta Aleksandro santuoka su Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukterimi Elena.
Atgaivintas sostinės pulsas
Tačiau Lietuvos istorijai svarbesnis kitas Aleksandro valdymo aspektas. Pirmą kartą po kone pusės amžiaus pertraukos valdovas vėl apsigyveno Lietuvoje. Ne tokį ilgą Aleksandro viešpatavimą lydėjusios reformos parodė, ką reiškė viduramžių valstybei nuolatinis valdovo rezidavimas.
“
Valdovo dvaro įsikūrimas pavertė Vilnių tikra sostine, kurioje egzistavo pagrindinis sostinės atributas – pastovios administracinės institucijos.
Atkurtame didžiojo kunigaikščio dvare Vilniuje buvo apmąstomi ir realizuojami nauji politiniai projektai. Aleksandro itinerarijus (istorikų rekonstruotas kelionių maršrutas) liudija, kad jis atsisakė savo pirmtakų tradicijos valdyti keliaujant po šalį ir didžiąją laiko dalį praleido valstybės centre – Vilniuje. Valdovo dvaro įsikūrimas pavertė miestą tikra sostine, kurioje egzistavo pagrindinis sostinės atributas – pastovios administracinės institucijos. Aleksandras stengėsi deramai puoselėti pagrindinę rezidavimo vietą: jau nuo savo valdymo pradžios patvirtino miestui Magdeburgo savivaldos teises, parėmė Vilniaus miestiečius, suteikdamas jiems sankrovos teisę, apribojusią užsienio pirklių laisvą prekybą mieste. 1495 metais Vilniuje įsikūrė ir pirmasis LDK (auksakalių) cechas. Dar svarbesnės miestui buvo investicijos ir pajamos, kurias teikė didelis dvaras. Valdovo dvaras į miestą pritraukė krašto politinį elitą, todėl Aleksandro laikais diduomenė aktyviau kūrėsi Vilniuje. 1503 metais pradėta Vilniaus miesto sienos statyba. Iki mūsų dienų išliko ir tuomet pastatyta gotikinė Vilniaus bernardinų bažnyčia, kurios architektus iš Gdansko asmeniškai kvietėsi Aleksandras. Gali būti, kad tuo pat metu iškilo šalia esanti Šv. Onos bažnyčia.
Naujovės valdovo kanceliarijoje
Keitėsi valstybės valdymo sistema. Valdovų dvare sutelkta išsilavinusių sekretorių ir tarėjų grupė patobulino valdovo raštinėje išduodamų dokumentų kopijavimo ir archyvavimo tvarką.
“
Buvo pradėtas valdų, šauktinės kariuomenės, dvaro pajamų ir išlaidų surašymas, kariuomenės ir iždo duomenų sisteminimas.
Tai leido sukurti daugiau mažiau patikimą dokumentacijos rengimo ir kontrolės tvarką. Buvo pradėtas valdų, šauktinės kariuomenės, dvaro pajamų ir išlaidų surašymas, kariuomenės ir iždo duomenų sisteminimas. Padaugėjo valstybės vidaus gyvenimui skirtų dokumentų, išaugo diplomatinės korespondencijos su užsienio šalimis apimtys, paspartėjo raštininkų ir diplomatų specializacija, susiklostė valstybės archyvas – Lietuvos Metrika. Ši patarėjų grupė įvedė naujus standartus įvairiose valstybinio gyvenimo srityse. Štai lotyniškos kanceliarijos dalies vadovas, Aleksandro patikėtinis lenkas Erazmas Ciolekas savo pasiuntinybei į Romą paruošė kalbą – traktatą, kuri tapo pavyzdžiu LDK diplomatijai ir besiformuojančiai politinei bei poleminei publicistikai. Dar anksčiau valdovo dvare jis užvedė pirmąją Lietuvos istorijoje sąskaitų knygą, kuri padėjo sureguliuoti iki tol chaotiškai tvarkytus valdovo finansus.
Nauji vėjai valstybės gyvenime
Nuolat stingant pinigų, suaktyvėjo ekonominė (ypač monetų) politika. 1495 metais Vilniuje pradėjo veikti nuolatinė monetų kalykla. Jau pirmaisiais Aleksandro valdymo metais kaldintas lietuviškas pusgrašis kartu su denarais tapo nauju LDK monetų politikos reiškiniu.
“
Aleksandro laikais buvo suformuotas savivaldos teises turinčių miestų ir miestelių tinklas.
Naujos tendencijos pastebimos ir miestų plėtroje. Jei iki XV a. pabaigos savivaldos privilegijas gaudavo tik didieji ir paprastai valstybės centre esantys miestai, tai Aleksandro laikais buvo suformuotas savivaldos teises turinčių miestų ir miestelių tinklas (ypač ten, kur sąlygos prekybai buvo palankiausios – Palenkėje, Juodojoje Rusioje ir dabartinės Ukrainos žemėse). Karų su Maskva epochoje pakito krašto kariuomenės organizacija. XV ir XVI amžių sandūroje atsirado nuolatinio kariuomenės vado – etmono – pareigybė.
“
Aleksandras – vienintelis Lietuvos valdovas Jogailaitis, palaidotas Vilniaus katedroje.
Europines tendencijas atitiko ir kita kariuomenės raidos kryptis – samdomos kariuomenės atsiradimas.
Aleksandras mirė 1506 m. rugpjūčio 19 d. Vilniuje. Jo testamentinė valia būti palaidotam Vavelyje, prie karalių brolio, tėvo ir senelio kapų, nebuvo išpildyta. Aleksandras – vienintelis Lietuvos valdovas Jogailaitis, palaidotas Vilniaus katedroje. Šis savavališkas Lietuvos didikų sprendimas simbolizuoja Aleksandro vietą LDK ir Vilniaus istorijoje: nepaisant trumpo Žygimanto Augusto rezidavimo Vilniuje (dar esant gyvam tėvui), tai buvo paskutinis laikotarpis, kuomet Lietuvos sostinę buvo galima pavadinti valdovų rezidencija.
Rimvydas Petrauskas
Literatūra: Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha, sud. D. Steponavičienė, Vilnius, 2007.
