Pijorų mokymo sistemos novatoriškumas ir akademinė tradicija LDK
XVIII a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje į Lietuvos visuomeninį kultūrinį gyvenimą įsijungė Pijorų vienuolija, kuri siekė šviesti jaunuomenę ir katalikiškai ją auklėti. Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio pakviesti pijorai 1722 m. atvyko į Vilnių ir 1726 m. čia įkūrė pirmąją mokyklą. Pijorai akcentavo praktinę išsilavinimo naudą, taigi jų inicijuota mokymo programų reforma priešinosi sustabarėjusiai ir naujų lūkesčių neatitikusiai jėzuitų mokymo programai. Pijorų mokyklose dėstyta gimtoji (lenkų), lotynų ir užsienio kalbos, istorija, teisė ir visuomenės mokslai, gamtamoksliniai dalykai, matematika, svarbus vaidmuo teko estetiniam lavinimui. Neginčijant istoriografijoje įsitvirtinusio pijorų, kaip reformatorių, veiklos vertinimo, atkreipsime dėmesį į mokymo turinio detales, būdingas Lietuvos pijorų provincijai.
Lietuviška adaptacija
Pijorų mokymo programų turinys ir auklėjimo klausimai pirmiausia buvo apibrėžti veikale Apaštališkosios vizitacijos nurodymai, skirti Lenkijos Pijorų provincijai (Ordinationes Visitationis Apostolicae). Šie pedagoginiai metodiniai nurodymai išspausdinti Varšuvoje 1753–1754 m. (įsigaliojo 1756 m.), pagrindiniu jų rengėju laikomas pijoras Stanislovas Konarskis.
Įdomybė
1726 m. pirmąją mokyklą Vilniuje įkūrusių pijorų mokymo nuostatai buvo pažangūs. Juose nurodyta, kad nedera peržengti ribų barant mokinius, o fizines bausmes galima taikyti tik už ypatingą užsispyrimą ir tuo atveju, kai kitos priemonės neveiksmingos. Nurodoma, jog mokinių nedera užgaulioti, mušti per rankas ar nugarą rykštėmis ir kitais baudimo įrankiais, stumdyti, trankyti per galvą, stverti už plaukų, ausų ar gnybti nosies.
Lietuvos pijorų provincija atsargiai vertino S. Konarskio mokyklų reformą, jai nepritarė, tačiau ir nepajėgė pasipriešinti. Remdamiesi S. Konarskio Apaštališkosios vizitacijos nurodymais, Lietuvos pijorai parengė savąjį reglamentą Mokymo nuostatai, skirti Lietuvos provincijos pijorų mokykloms (Methodus docendi pro Scholis Piis provinciae Litvaniae), kuris buvo išleistas Vilniaus pijorų spaustuvėje 1762 metais. Šie nuostatai nebuvo originalus darbas. Jie laikomi sutrumpinta S. Konarskio veikalo adaptacija (ketvirtos dalies santrauka), pritaikyta Lietuvos provincijos reikmėms. Adaptaciją atliko pijoras Jurgis Ciapinskis, Lietuvos provincijos sekretorius, ir Kasparas Tžeškovskis, provincijos prepozitas (lot. praepositus – esantis priekyje, vyresnysis).
Pijorų mokytojas – be rykštės
Mokymo nuostatus sudaro septyni skyriai. Pirmajame skyriuje apibrėžiamos mokytojų ir mokinių elgesio normos, tarpusavio santykiai. Įspėjama, kad nedera peržengti ribų barant, o fizines bausmes galima taikyti tik už ypatingą užsispyrimą ir tuo atveju, kai kitos priemonės neveiksmingos. Nurodoma, jog mokinių nedera užgaulioti, mušti per rankas ar nugarą rykštėmis ir kitais baudimo įrankiais, stumdyti, trankyti per galvą, stverti už plaukų, ausų ar gnybti nosies. Šiame skyriuje peikiamos mokytojų ydos: vangumas, fizinis apsileidimas, abejingumas ar nuolat reiškiamas nepasitenkinimas. Pabrėžiama mokinių švaros ir higienos būtinybė, kalbama apie etiketą bei deramą elgesį bažnyčioje.
Antrasis Mokymo nuostatų skyrius skirtas metodikos dalykams. Jis pradedamas nurodymu mokytojams stropiai ruoštis pamokoms. Daug dėmesio skirta kalbos mokymo ypatumams: „Tegul mokytojai rūpinasi, kad jų mokiniai nekalbėtų iškraipyta lotynų kalba, o klystančius tegul pataiso.“ Lotynų kalbos žinioms gilinti rekomenduotas ispano Jono Liudviko Viveso vadovėlis Pasikalbėjimai, arba Lotynų kalbos pratybos.
“
Daug dėmesio skirta kalbos mokymo ypatumams: „Tegul mokytojai rūpinasi, kad jų mokiniai nekalbėtų iškraipyta lotynų kalba, o klystančius tegul pataiso.“
Akivaizdu, kad vienas žymiausių Europos humanistų, filosofų ir pedagogų, kurio metodiniais nurodymais rėmėsi jėzuitai, neprarado aktualumo XVIII a. Lietuvos pijorų mokykloje. Antrojo skyriaus paragrafe pabrėžiama, kad lotynų kalbos gerai nemokantys mokiniai tarpusavyje tegul kalba „verčiau gimtąja, o ne iškraipyta lotynų kalba“. Šis skyrius baigiamas aritmetikos dėstymo rekomendacijomis.
„Gimtoji“ lotynų kalba
Mokymo nuostatų III–VI skyriai, reglamentuojantys humanitarines studijas, rodo akivaizdžią jėzuitų mokymo modelio perėmimą ir pritaikymą. Pijorų humanitarinių studijų sistemą sudarė gramatikos klasė, padalyta į tris pakopas (žemiausią, vidurinę ir aukščiausią gramatikos klasę), ir poetikos bei retorikos klasės.
Žemiausioje gramatikos klasėje buvo mokoma skaityti ir rašyti, aiškinta lotynų kalbos gramatika (neminint S. Konarskio pavardės, siūlyta naudotis būtent šio autoriaus parengtu lotynų kalbos vadovėliu, taip pat rekomenduota J. L. Viveso gramatika). Šioje klasėje dar dėstytas katekizmas, naudojantis atlasais aiškinti geografijos pradmenys, studijuotas Šventasis Raštas, analizuoti dvasiniai klausimai (pvz., kas yra Dievas, kas yra Švenčiausioji Trejybė ir pan.), aritmetikos pagrindai. Vidurinėje ir aukščiausioje gramatikos klasėse toliau mokytasi lotynų kalbos gramatikos, geografijos, aritmetikos. Mokiniai buvo supažindinami su epistolografijos pagrindais – laiškų rašymo teorija, stilistika, frazeologija. Šioje klasėje buvo mokoma Lenkijos istorijos, naujos disciplinos, kurią buvo privalu dėstyti gimtąja kalba (lenkiškai).
Iškalbos meno svarba
Poetikos klasėje kartota sintaksė ir eilėdara, skaityti Ovidijaus, Vergilijaus, Marcialio ir kitų romėnų autorių kūriniai. Remiantis jų kūryba, buvo aiškinami periodai, tropai, kalbos figūros ir aptariami epigramos, odės, elegijos, poemos ypatumai. Taip pat dėstyta kosmografija (bendro pobūdžio astronomijos, geografijos, geologijos, meteorologijos žinios), senovės istorija ir Lenkijos valstybinė teisė, kurios mokytis, laikantis S. Konarskio nurodymų, rekomenduota iš Kristupo Harthnocho ir Gotfrydo Lengnicho, protestantų autorių, vadovėlių. Šioje klasėje buvo kartojama visuotinė geografija, aritmetika, toliau mokytasi lotynų kalbos. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas laiškų rašymo teorijai ir praktikai.
“
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas laiškų rašymo teorijai ir praktikai.
Ypač detaliai aptartas retorikos klasės mokymo turinys; ši dalis sudaro apie 40 proc. Mokymo nuostatų teksto (!). Pabrėžta, kad profesoriui svarbu įsitikinti, jog mokiniai gerai suprato retorikos teoriją. Pateiktas išsamus sveikinamojo, politinio, visuomeninio pobūdžio temų, rekomenduotinų kalboms parengti, sąrašas. Nurodyta, kiek ir kokių poezijos žanrų kūrinių mokiniai turi parašyti, išvardyti savarankiškai kuriant tinkami remtis oratoriai ir poetai. Mokymo programa taip pat apima geografiją, aritmetiką, valstybinę teisę, istoriją.
Lietuvos pijorai, adaptuodami Apaštališkosios vizitacijos nurodymus, paisė principinių nuostatų, tačiau nutylėjo apie naujus S. Konarskio rekomenduotus filosofijos, teologijos, istorijos veikalus (išskyrus K. Harthnocho ir G. Lengnicho vadovėlius) ir atskleidė savo pozicijos konservatyvumą. Lyginant su Lenkija, negausiai Lietuvos pijorų vienuolijai, turėjusiai mažesnį mokyklų tinklą, buvo sunku atsispirti jėzuitų humanistinio mokymo tradicijai, veikusiai kultūrinį krašto gyvenimą.
Asta Vaškelienė
