Pranciškus Skorina – pirmųjų spausdintų LDK knygų leidėjas
Vilniuje veikusioje Pranciškaus Skorinos spaustuvėje 1522–1525 m. išleisti religinio pobūdžio tekstai „Mažoji kelionių knygelė“ ir „Apaštalas“ tapo pirmosiomis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išspausdintomis knygomis, o pats leidėjas – spaustuvininkystės istorijos LDK pradininku. Jis – savotiškas simbolis, žymintis Lietuvos ir rytų slavų spaudos pradžią.
P. Skorina – viena ryškiausių Lietuvos ir Vilniaus istorijos asmenybių, tikras renesanso humanistas. Tai įvairių gabumų ir plačių interesų žmogus: medikas, sekretorius, vertėjas, spaustuvininkas, leidėjas, sodininkas. Jo gyvenimas ir veikla, kaip visas LDK palikimas, priklauso lietuviams, baltarusiams, ukrainiečiams, o iš dalies ir čekams. Taigi, P. Skoriną galime vadinti Vidurio ir Rytų Europos piliečiu.
Gydytojas, ėmęs spausdinti knygas
Polocke gimęs P. Skorina tapo vienu pirmųjų LDK kultūrininkų emigrantų. Jam, be kita ko, teko pragyvenimui užsidirbti einant sodininko pareigas Prahoje, o atitinkamų įgūdžių jis, matyt, įgijo dar besimokydamas Italijoje. Kadangi buvo gydytojas, turėjo išmanyti vaistinguosius augalus – šios žinios taip pat pravertė.
Apie P. Skoriną parašyta begalė knygų ir straipsnių, tačiau jo biografijoje tebėra daugybė neaiškių epizodų. Dėl to garsusis spaustuvininkas vadintinas viena paslaptingiausių Lietuvos istorinių asmenybių. Kita vertus, jo gyvenimas rodo, kiek kultūrai ir tautiškumui gali nuveikti vienas žmogus.
Jis gimė rusėno pirklio Luko (Lukiano) Skorinos šeimoje Polocke – rytinėje rusėniškosios LDK teritorijos dalyje. Tikslios datos nežinomos: jis gimė prieš 1490 m., o mirė prieš 1552 m. Tai, kad Pranciškaus protėviai dar XV a. antrojoje pusėje turėjo paveldimą pavardę, liudija Skorinų gimimės išskirtinumą.
Pradinius mokslus P. Skorina baigė Polocke, berods, bernardinų vienuolyno mokykloje. 1504–1506 m. studijavo Krokuvos universitete, o vėliau – Paduvos universitete, kur 1512 m. įgijo laisvųjų menų ir medicinos daktaro laipsnį.
Vilniuje išspausdino pirmąsias LDK knygas
Į Vilnių jis grįžo 1520 arba 1521 m. ir, kaip spėjama, dabartinėje Stiklių gatvėje įkūrė spaustuvę, taip pratęsdamas dar Prahoje pradėtą veiklą. Ten jis jau buvo išspausdinęs „Psalmyną“ ir „Rusėniškąją Bibliją“ (1517–1519).
Pirmoji Vilniuje pasirodžiusi P. Skorinos knyga – „Mažoji kelionių knygelė“ kirilica (1522). Tai psalmių ir didaktinių tekstų rinkinys, skirtas keliaujančiam pirkliui arba amatininkui. Gali būti, kad kai kuriuos knygelės lankus P. Skorina atsivežė iš Prahos, o Vilniuje spausdino tik trūkstamas dalis. Tačiau kita jo knyga – „Apaštalas“ – neabejotinai visai spausdinta Vilniuje (1525).
Vilniaus piliečiui teko bėgti iš miesto
Vilniuje P. Skorina tapo miesto piliečiu, o kadangi 1517 m. Prahoje išleistoje „Rusėniškoje Biblijoje“ yra jo portretas, galime teigti, kad tai pirmasis Vilniaus miestiečio atvaizdas. Vilniaus piliečiu P. Skorina buvo daugiau kaip 10 metų, čia jis vedė buvusio burmistro našlę – turtingą moterį, namo Rotušės aikštėje, kelių laivų ir kito turto savininkę. Susilaukė su ja dviejų sūnų (1526 ir 1529).
Gyvenimas pasisuko netikėta kryptimi 1532 m., kai P. Skoriną du žydai iš Varšuvos apkaltino nenorint grąžinti nemažos velionio brolio skolos. Spaustuvininkas pabėgo iš Vilniaus, bet Žygimanto Senojo nurodymu vasario mėnesį buvo suimtas Poznanėje ir apie 10 savaičių praleido kalėjime. Galiausiai skolą prisiėmė P. Skorinos sūnėnas, o bėglys 1532 m. gegužę to paties Žygimanto Senojo įsakymu iš kalėjimo išlaisvintas „kaip labai garbingas ir pasiturintis žmogus“.
Dėl neteisėto įkalinimo ir patirtų nuostolių P. Skorina pateikė žydams didžiulį ieškinį, o Žygimantas Senasis, tarsi kompensuodamas jo patirtą žalą, išleido privilegiją, kuria paėmė spaustuvininką savo globon ir nurodė, kad jis atleidžiamas nuo bet kokių mokesčių ir teismo pretenzijų.
1535 m. gegužę P. Skorina jau buvo Prahoje ir ketverius metus ėjo gerai apmokamas Ferdinando I karališkojo sodininko pareigas. Prahoje jis gyveno iki mirties 1551 m. pabaigoje arba 1552 m. pradžioje.
Klaustukai dėl tikėjimo
P. Skorinos etninė identifikacija didesnių abejonių nekelia – jis rusinas, gimęs Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir pasižymėjęs aiškia nacionaline savimone. Tiesa, stodamas į Krokuvos universitetą teigė esąs lietuvis, o gyvendamas Prahoje kartais vadino save italu.
Kur kas didesnė paslaptis – P. Skorinos konfesinė priklausomybė.
Jis krikštytas, matyt, stačiatikių papročiu, tačiau Pranciškaus vardą turėjo gauti atsivertęs į katalikybę. Šią teoriją tarsi patvirtina faktas, jog P. Skorina mokėsi mokykloje prie bernardinų vienuolyno, kuris aktyviai veikė skatindamas stačiatikius tapti katalikais. Apie P. Skorinos katalikybę, atrodytų, byloja ir tai, kad jis dirbo Vilniaus vyskupo gydytoju ir sekretoriumi. Kita vertus, gyvendamas Vilniuje jis leido knygas stačiatikiams, o jie vargu ar būtų rėmę kataliko leidybos projektus.
Ir kasdienybėje, anuomet glaudžiai susijusioje su bažnyčia, vargu ar P. Skorinai būtų pavykę nuslėpti katalikiškumą.
Pasitaiko pakankamai įtikinamų teiginių, kad P. Skorina buvo liuteronas. Jis išvyko į Karaliaučių 1530 m. – po to, kai karalius Žygimantas Senasis paskelbė antiliuteronišką dekretą. Karaliaučiuje dirbo Prūsijos kunigaikščio Albrechto Hohencolerno dvare. O ir jo siekis išleisti Šventraštį savo „broliams“ gimtąja rusėnų kalba XVI a. pradžios kontekste atrodo gana reformatoriškas.
Pirmasis LDK kultūrininko portretas
Jau minėtoje „Rusėniškoje Biblijoje“ esantis P. Skorinos atvaizdas įdomus ir tuo požiūriu, kad vaizduojamas ne spaustuvininkas, o humanistas rašytojas, gal net Šv. Rašto vertėjas – tarsi šv. Jeronimas. Panašu, kad P. Skorinai svetimas viduramžiškas anonimiškumas, jis gerai suprato kūrėjo svarbą visuomenėje
Jis dirba kambaryje – sėdi į sostą panašioje kėdėje ir rašo plunksna. Šalia jo stovi piupitras su atversta knyga, kurios tekstą jis perrašo į kitą knygą, padėtą ant mažo stalo. Jį supa kiti darbo aplinkos atributai: smėlio laikrodis, knygos lentynose, žvakė.
Pasak istoriko Vytauto Ališausko, raižinyje pavaizduotas rašantis žmogus dar nėra originalus kūrėjas, o veikiau tradicijos subjektas, kurio užduotis ir tikslas – raštu perteikti dabarčiai iki jo sukauptą išmintį. Tai galėtų būti ankstyviausias su LDK kultūrine erdve susijęs rašančio žmogaus paveikslas.
Aivas Ragauskas
