Rūkalai
Po Amerikos atradimo Europoje netrukus sužinota apie tabaką (lot. Nicotiana Tabacum), tačiau jo įvežimas ir vartojimas pradėjo plisti tik XVI a. II pusėje. Iš pradžių nekaltu vaistu žaizdoms gydyti ar galvos skausmams malšinti laikytą tabaką elitas palaipsniui pradėjo rūkyti, uostyti ir kramtyti. Portugalijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Olandijoje ir kitose šalyse tabaką vartojo pasauliečiai ir dvasininkai, vyrai ir moterys. Kai kuriose šalyse bandyta jį uždrausti. LDK kaimynėje stačiatikiškoje Rusijoje nuo XVII a. pr. norėta tabako vartojimą uždrausti. Cerkvė manė, jog tabaką vartoti dievobaimingam stačiatikiui nedera, todėl draudimas formaliai veikė iki XVII a. pab., kuomet jį panaikino vakarietiškos orientacijos valdovas, didelis rūkalius caras Petras I.
Intensyvus nikotino, kaip ir alkoholio, vartojimas sukelia priklausomybę. Tabako vartojimą skatino įsitikinimas, jog jo dūmai padeda apsisaugoti nuo maro infekcijos ir gydytis užsikrėtus. Todėl daugelyje Europos šalių tabako vartojimas masiškai plito, rūkalių skaičius augo. Vengrijoje tabako vartojimas paplito XVI a. pab. – XVII a. pradžioje. Panašiu metu tai nutiko ir Lenkijoje bei LDK. Tabakas jose tapo žinomas XVI a. II p., o XVII a. pr. prasidėjo masiškas vartojimas. Į Lenkiją bei LDK tabako vartojimas plito iš Rytų, ypač iš Turkijos, ir iš Vakarų – Anglijos, Ispanijos. Tabakas buvo brangus, todėl atskiros jo rūšys buvo auginamos tiek Europoje, tiek Abiejų Tautų Respublikoje.
Žalingi LDK piliečių įpročiai
Kaip ir kitose šalyse, LDK pirmiau tabakas paplito tarp bajorų, o apie XVII a. vid. ir tarp miestietijos. Istorikas Jonas Matusas (1899–1962) nurodo, jog 1638 m. Polocko vaivada norėjo prekybą tabaku išnuomoti – buvo gavęs ir valdovo privilegiją, tačiau miestiečiai sutiko su tuo tik tokiu atveju, jei ir sostinėje Vilniuje taip bus. Galima sutikti su tyrėjo išvada, kad „XVII a. I p. Polocke ir Vilniuje turėjo būti tabako žymi apyvarta, jei valdžia manė gausianti pelno, ją monopolizuodama – išnuomodama“. Atrodo, jog iš pradžių diduomenė daugiau uostė, o prastuomenė daugiau rūkė tabaką.
“
Tabokinė tapo vos ne privalomu vyro aksesuaru.
XVIII amžiaus pab. ši takoskyra išnyko. Tabako kramtymas plačiau nepaplito. Prekybos tabaku svarbą valstybės iždui jau XVII a. vid. liudija tai, jog daugelyje Europos šalių (1661 m. ir LDK) buvo paskelbtas prekybos tabaku monopolis, paskirtas jo administratorius. 1669 metais šis verslas buvo išnuomotas. Tabako mokesčio administravimas nesisekė. Monopolis rūkomajam ir uostomajam tabakui įvestas tik 1775 m. (Lenkija) ir 1776 m. (LDK). Didelių pajamų dėl nedidelio pardavimo bei blogo administravimo ir šį kartą jis nedavė.
J. Matusas spėja, jog valstiečiai tabaką vartoti bus pradėję XVII a. pab., o „paplitęs ir įsigyvenęs“ jis turėjo būti XVIII amžiuje. Buvo daugiausia vartojamas pačių užauginamas tabakas, o tai buvo perimta iš bajorų dvarų. 1791 metų LDK iždo sutartyje su tabako tiekėjais draudžiama vietoje išaugintą tabaką apdirbti ir pardavinėti. Taigi XVIIII a. pab. tabako vartojimas buvo apėmęs visus visuomenės sluoksnius, elitą ir paprastus žmones. Tabokinė tapo vos ne privalomu vyro aksesuaru. Vilniaus vaivada (1762–1764, 1768–1790), kunigaikštis K. S. Radvila „Pone Mylimasai“ net pats gaminosi medines tabokines.
Vilnietiško „dūmo“ istorija
Nemažu tabako prekybos ir vartojimo centru buvo LDK sostinė Vilnius. Stasio Samalavičiaus surinkti duomenys rodo, jog jau XVII a. vid. pirkliai prekiavo dideliais tabako kiekiais. Jis buvo pardavinėjamas lapais ir pjaustytas. Šaltiniuose minimos įvairios jo rūšys (angliškas, braziliškas) ir kainos. Jis buvo importuojamas per Gdanską, Karaliaučių, Rygą. Pvz., tabako iš Olandijos įvežimas šiame uoste nuo XVII a. vid. ženkliai augo. XVIII amžiaus pab. LDK buvo prekiaujama jau 11 rūšių uostomuoju ir 8 rūšių rūkomuoju tabaku. Vietinis buvo pigiausias – jo svaras kainavo 18 grašių, o brangiausias buvo olandiškas „Knasteris“ – jo svaras kainavo 6 auksinus. Buvo įvežamas įvairus tabakas – ispaniškas, prancūziškas, marokietiškas, olandiškas, turkiškas, angliškas, amerikietiškas, puertorikietiškas, rusiškas.
Tabako vartojimas nuo XVII a. pr. paskatino molinių pypkių gamybą Anglijoje, Olandijoje, Vokietijoje ir kt. šalyse. Iš čia, o XVIII a. ir iš kitų gamybos centrų Prūsijoje, jos buvo eksportuojamos į kitas Europos šalis, taip pat ir į LDK. 2004–2005 metų archeologiniai tyrinėjimai Vilniuje atskleidė, jog Šnipiškių priemiestyje buvo gaminamos vietinės molinės, paprastos ir glazūruotos pypkės.
“
Vilniaus valdovų rūmų teritorijos kasinėjimų metu rasta per 600 molinių pypkių, datuojamų XVII a.
Tai liudija rasta pypkių degimo krosnies dalis bei 132 brokuotos, penkių tipų pypkės ir jų fragmentai, pypkių degimo ir glazūravimo laikikliai. Vilniaus valdovų rūmų teritorijos kasinėjimų metu rasta per 600 molinių pypkių, datuojamų XVII a. Apskritai XVII–XVIII a. kultūriniuose sluoksniuose yra randamos tiek trumpesnės, turkiško tipo (iš rusvojo molio), tiek ilgesnės, olandiško tipo (iš baltojo molio – kaolino) pypkės. XVII amžiaus II p. Vilniaus šaltiniuose dažnai minimos „ukrainietiškos“ ir kitokios pypkės. Jų kainos svyravo nuo kelių grašių iki kelių auksinų. Paprastesnės ir pigesnės pypkės buvo gaminamos iš medžio. Kol kas nėra archeologinių ir rašytinių duomenų, kad pypkės būtų gamintos dab. Estijos ar Livonijos teritorijoje. Deja, pypkes gamintojai pradėjo nuosekliai žymėti tik XVIII a. pabaigoje.
Įdomybė
Tabakas LDK bajorijai tapo žinomas XVI a. II p., o apie XVII a. vid. paplito ir tarp miestietijos. Istorikas Jonas Matusas (1899–1962) spėja, jog valstiečiai tabaką vartoti bus pradėję XVII a. pabaigoje. Atrodo, jog iš pradžių diduomenė daugiau uostė, o prastuomenė daugiau rūkė tabaką. XVIII amžiaus pab. ši takoskyra išnyko.
Tabako vartojimo aspektu LDK priklausė tai pačiai kultūrinei sferai kaip ir Vakarų Europa. Tačiau nesugebėjimas administruoti tabako mokesčius, regis, būdingas jau daugiau Rytų Europai.
Aivas Ragauskas
J. Matusas, Tabakas ir kortos senovės Lietuvoje, Aidai, 1960, nr. 6, p. 268–269; A. Čivilytė, L. Kvizikevičius, S. Sarcevičius, Pypkių gamybos centras Vilniuje, Kultūros paminklai, Vilnius, 2005, t. 12, p. 26–41; S. Samalavičius, Tabakas Lietuvoje, to paties, Vilniaus miesto kultūra ir kasdienybė XVII–XVIII amžiuose, sudarė Almantas Samalavičius, parengė Aivas Ragauskas, Vilnius, 2011, p. 73–77.
